Prisijunkite prie mūsų

Kario diena

Buvusi Lietuvos kariuomenės karininkė šiandien gina vaiko teises

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes.

Paskelbta

-

Autoriaus pateiktos iliustracijos

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes.

Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama.

Uniformą pakeitė civiliai drabužiai, o karo prievolininkus – vaikai

– Egle, vos tik pabaigusi mokyklą, apsirengėte uniformą. Kelis metus teko pabūti policijos kursante, vėliau tapote Lietuvos kariuomenės karininke, dabar ginate vaikus. Kas darė įtaką tokiems jūsų pasirinkimams?

– Dar būdama moksleive tiksliai žinojau, kur stosiu pabaigusi mokyklą. Norėjau tapti policijos pareigūne. Visuomet svajojau apie darbą, kurį dirbdama jausčiausi naudinga, padėčiau kitiems. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją. Studijos sekėsi gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau abejoti savo pasirinkimu.

Ilgainiui supratau, kad nenoriu tapti policijos pareigūne, kad tai – ne mano pašaukimas, todėl pabaigusi studijas pasukau į kariuomenę. Atradau savo kelią, tapau karo prievolės vyriausiąja specialiste, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Tarnavau Tėvynės labui netausodama savęs, tikėdama tuo, ką darau. Niekada nemąsčiau apie tai, ką veiksiu ar kuo užsiimsiu, kai ištarnausiu atitinkamą laiką kariuomenėje ir teks išeiti į atsargą. Laikas ėjo, netruko ateiti ir ta diena, kai teko atsisakyti uniformos ir sugrįžti į civilį gyvenimą.

Būdama vos 33 metų, išėjau į atsargą, nežinojau, ką noriu veikti toliau, tačiau suvokiau, kad man būtina bendrauti ir padėti žmonėms. Atsitiktinai atradusi darbo skelbimą, kviečiantį prisijungti prie vaiko teisių gynėjų komandos Alytuje.

Ilgai negalvodama išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Laimėjusi atranką, tapau Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?

Naujas darbas, nauji iššūkiai tarnyboje vertė kaip reikiant pasistengti, išmokti perprasti kitokius nei iki šiol buvau sutikusi žmones, gebėti paguosti nuskriaustus vaikus. Tačiau svarbiausia tai, kad tikėjau ir žinojau, jog šis darbas prasmingas. Buvau ir esu įsitikinusi, jog didžiausias apdovanojimas už darbą man būtų atsistojusios ant kojų ir tinkamai užauginusios vaikus šeimos, su kuriomis dirbu.

Eglės energijos šaltinis – trys sūnūs

– Kas yra jūsų gyvenimo variklis, kas įkvepia stengtis, dirbti, siekti tikslų?

– Mano energijos šaltinis yra trys sūnūs, sutuoktinis Dalius ir jaukūs mūsų namai. Šeimoje turime tradicijas, kurių stengiamės laikytis. Kas vakarą visi susėdame prie bendro vakarienės stalo, pasišnekučiuojame, pasidalijame dienos įspūdžiais. Suvokiu, kad ne visuomet taip bus – sūnūs auga, pradės savo gyvenimą, tačiau mane džiugina akimirka, kurią išgyvenu dabar.

– Ar susiduriant kiekvieną dieną su neigiamomis patirtimis nesusvyruoja jūsų pasiryžimai, vertybės, neapima neviltis?

– Ne. Sakyčiau, atvirkščiai. Dar labiau tikiu savo pamatinėmis vertybėmis ir kaskart įsitikinu, kokios jos svarbios.

Mano didžiausia vertybė yra šeima. Neįsivaizduoju gyvenimo be teisingumo, atjautos, o šeimos – be atvirumo. Dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis įsitikinau, kaip svarbu pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais.

Svarbu, kad vaikai atvirai bendrautų su tėvais ir būtų išgirsti, kad žinotų, jog visada sulauks pagalbos iš šeimos, nesvarbu ar jie tariamai blogi ar geri. Blogų vaikų nėra. Yra tik etiketės, kurias mes, suaugusieji, užklijuojame vaikams bei vieni kitiems.

Viena labai svarbi vertybė, kurios seniau nepastebėjau, išryškėjo būtent pradėjus dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje, tai yra tolerancija. Aš niekada nesmerkiu žmonių, su kuriais dirbu. Žinau, kad viskam yra priežastys, kad sunkus gyvenimas ir nesėkmės nėra pagrindas smerkti žmogų.

Per gyvenimą drauge su vyru: ir kariuomenėje, ir ginant vaikus

– Ar pavyksta, išėjus iš darbo, uždaryti duris ir negalvoti apie sunkias šeimų istorijas? Ar neparsinešate namo svetimų išgyvenimų ir nesėkmių? Kokiu būdu nuo to pavyksta atsiriboti?

– Negaliu uždaryti darbo durų ir užmiršti tai, su kuo praleidžiu visą dieną, nes man rūpi žmonių likimai. Tačiau, kiek sugebu, stengiuosi atsiriboti, juk turiu ir savo gyvenimą. Dėmesio laukia sūnūs, vyras. Labai džiaugiuosi, kad mane supranta vaikai, o sutuoktinis – juk mano kolega. Mes beveik visą gyvenimą kolegos.

Kariuomenėje tarnavome kartu, ten ir susipažinome, susituokėme, išėjome į atsargą, dabar ir vėl dirbame vienoje tarnyboje. Todėl visada jaučiuosi suprasta ir palaikoma.

Atsipalaiduoju ir pailsiu skaitydama. Labai mėgstu skaityti – aukiai susirangau ant sofos ir skaitau, galėčiau taip leisti visą savo laisvalaikį. Tokiu būdu ir pailsiu, ir atsijungiu nuo rūpesčių, ir pasisemiu jėgų darbui.

Autorė
Vija Kudzienė,
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
Tel.  +370 698 54 877
El. p. vija.kudziene@vaikoteises.lt

Lietuvos kariuomenės kario / svanorio kasdienybė, laisvalaikis, pramogos. Viena yra matyti karių savanorių kasdienybę nuotraukose, o visai kas kita – išbandyti praktiškai...

Skelbimas
2 Komentarai/ų

2 Comments

  1. Ema

    2021-01-10 at 16:19

    labai įdomu :))

  2. Skaistė

    2021-01-10 at 22:00

    Tikrai netikėta.Ačiū už suteiktą patikimą informaciją.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kario diena

J. eil. Tautvydas Savukaitis: tarnyba kariuomenėje – aukštų moralinių vertybių ženklas

Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Paskelbta

-

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kol vieni viešojoje erdvėje piktinasi, kad šaukimas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) pavogs gražiausius jų jaunystės mėnesius, visiškai sugriaus ar, geriausiu atveju, 9 mėnesiais sutrumpins jų karjerą, kiti, nors jau seniai „išaugę“ iš šaukiamo karo prievolininko amžiaus, renkasi karo tarnybą savo noru. Vienas jų – 34-erių metų j. eil. Tautvydas Savukaitis.

Šiuo metu Juozo Vitkaus inžinerijos batalione (Inžinerijos batalionas) tarnaujantis Tautvydas dešimtmetį dirbo kino ir televizijos srityje bei dalyvavo kuriant HBO komandos serialą „Černobylis“, olandų kino režisieriaus filmą „Užmirštas mūšis“ („The Forgotte Battle“) ir daugelį kitų kino produktų.

„Tai man – kaip olimpinis medalis – vienas sunkiausių ir ilgiausių projektų, kuriuo labiausiai didžiuojuosi“, – apie darbą ne vieną prestižinį „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą pelniusiame seriale „Černobylis“ sako Tautvydas.

Su j. eil. T. Savukaičiu, jaunųjų tarnybos kolegų draugiškai pravardžiuojamu „Tėvu“, kalbamės apie tai, kas jį paskatino filmavimo aikštelę pakeisti į kareivinies, mylimą žmoną į ištikimąjį G-36, aktorių ir režisierių draugiją į būrį „vaikų“ bei kaip jam sekasi priprasti prie kariško gyvenimo ir pandemijos suvaržymų.

Tautvydai, kas būnant brandaus amžiaus paskatino pasirinkti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir kodėl būtent ši tarnyba, o ne alternatyvūs tarnybos būdai?

Visada buvau patriotiškas ir visada norėjau tarnauti, bet aplinkybės vis susidėliodavo nepalankiai. Kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, kaip tik panaikino šauktinius. Vienu metu jau buvau susiruošęs keliauti į Bazinius karinius mokymus, bet darbai sutrukdė. O 2020-ieji ir Lietuvą pasiekusi pandemija viską sudėliojo į vietas. Pavasariui atėjus sustojo arba buvo atšaukta didžioji filmavimų dalis, o sėdėti ant sofos aš nenorėjau. Be to, atšventęs 34-ąjį gimtadienį, suvokiau, kad tai gali būti mano paskutinis šansas – arba dabar, arba niekada.

O kodėl būtent 9 mėnesiai?

Prisipažinsiu, kad į Lietuvos kariuomenę atėjau su mintimi baigti ir Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, nes tarnyba savaitgaliais – ne tas pats, kas 9 mėnesius trunkanti tarnyba.

Kaip į sprendimą atlikti 9 mėnesių tarnybą reagavo artimieji?

Buvo dvi reakcijos: sveikinimai arba kreivi žvilgsniai. Bet tendencija visada buvo ta pati: jauni žmonės sveikindavo, vyresni žiūrėdavo atsargiai ir iš jų sulaukdavau ir įvairių mitų apie tarnybą. Visi jie buvo girdėję apie seną sovietinę armuchą ir jos paniatkes, apie smurtą ir žeminimą, apie visokius kankinimus ir nerašytas taisykles.

Ir galiu drąsiai teigti, kad ginčysiuosi su kiekvienu, kuris dergs mano tarnybą. Iki šiol dar niekas manęs nežemino, niekas man netrenkė, net pirštu nepalietė. Tikėjausi daug blogiau ir buvau tam pasiruošęs, bet pats nustebau, kaip pagarbiai mūsų vadai su mumis elgiasi. Prieš ir po kiekvieno sporto ar pratybų visada klausia, ar visi sveiki, ar visi gali, ar nereikia medikų pagalbos. Būrio, kuopos ir bataliono vadai kviečia pasikalbėti, teiraujasi, kaip sekasi, ką norėtume pakeisti. Mums visada prieinami psichologai, turim asmeninius vadų telefonų numerius.

Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad 9 tarnybos mėnesiai sugriaus šaukiamojo amžiaus jaunuolių planus, gyvenimą, karjerą. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar pačiam teko kažką paaukoti dėl tarnybos?

Sunku suprasti, kiek daug turi būti žmogus pasiekęs būdamas 19-20 metų, kad metai tarnybos jam sugriautų gyvenimą. Visada buvau ir esu už vadinamuosius „gape year“, kai po mokslų padarai pertrauką, kad suprastum, ko nori iš gyvenimo. Kariuomenė yra puiki vieta susivokti, įgyti įgūdžių, kurie vėliau tikrai pravers.

Net būdamas pakankamai brandaus amžiaus, aš čia sužinau naujų dalykų. Net ir apie save. Iki tarnybos užtrukdavau pusę valandos, kol išsiversdavau iš lovos – dabar suprantu, kad iššokti iš lovos ir pasiruošti mankštai lauke man užtenka 5 minučių. Jau dabar žinau, kad šį įprotį išlaikysiu.

Ir nereikia bijoti, kad sugrius karjera. Savanoriška tarnyba kariuomenėje darbdavių akyse yra gero tono bei aukštų moralinių vertybių ženklas. Ir tai sugalvojau ne aš. Taip pačiam teko išgirsti iš ne vieno žymaus visuomenininko, verslininkų.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar užsirašęs į tarnybą ruošėtės jai iš anksto – sportavote, grūdinotės – ir ar to reikia?

Kai sužinojau, kad eisiu tarnauti, pradėjau ruoštis. Prisimenu pirmąsias dienas – padusau nubėgęs du ratus stadione. Bet po truputį įsivažiavau. Vieną dieną kartu su žmona eidavome bėgioti, kitą su 10 kg kuprine žygiuodavome: 5 kilometrai bėgimas, 10 km žygis.

Kai atėjo laikas laikyti fizinio parengimo testą ir pats nustebau – atbėgau penktas iš savo būrio ir normatyvą išlaikiau 96 taškams iš šimto.

Bet ruoštis reikia. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl būrio draugų. Tu nenori būti paskutinis, tu nenori būti silpniausias. Aišku, kariuomenė padės, bet pasiruošus bus lengviau. Atsimenu, pirmomis dienomis kai kurie mano tarnybos kolegos padusdavo apšilimo metu, o praėjus porai mėnesių, jau bėga nesustodami.

Ar į Inžinerijos batalioną pakliuvote atsitiktinai ar pats pasirinkote tarnybą šiame batalione?

Domėjausi: kas, kur, kada, kokios sąlygos? Iš pradžių galvojau apie pėstininkus: Algirdo, Vytenio ar Dragūnų batalionus. Bet pabijojau. Visgi man – 34-eri, galvojau, kad fiziškai nepajėgsiu (dabar žinau, kad nerimavau be reikalo – tarnauti atėjau, geriau fiziškai pasiruošęs nei kai kurie jaunesni mano kolegos). Be to, niekada neturėjau tikslo lakstyti po miškus ir šaudyti į kairę ir dešinę.

Vienas pažįstamas kariškis man užsiminė apie Inžinerijos batalioną ir pasakė, kad čia reikia smegenų, reikės galvoti. Tad kai prievolės centre paklausė, kur noriu tarnauti, jau žinojau. Nuo tos akimirkos savo sprendimo nepakeičiau. Ir dabar, po daugiau nei 3 mėnesių tarnybos, nesigailiu savo sprendimo.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte tarnybos metu?

Visko tikėjausi – purvo, šalčio, keiksmų, pritrintų kojų, bet nėra didesnio iššūkio nei namų ilgesys. Galiu gyventi be picų, alaus ar žaidimų. Bet namų ilgesys nepalieka nė sekundei.

Ar nesunku paklusti ir būti mokomam gerokai jaunesnių vadų?

Prieš pradedant tarnybą visi man kartojo, kad bus sunku, nes jau esu subrendęs, kad esu susiformavęs ir turiu savo nuomonę. Ir iš dalies jie buvo teisūs. Tačiau… Kažkada dirbau kartu su režisiere Lina Lužyte. Buvau jos asistentas. Ir nors buvau vyresnis, visada kreipdavausi „jūs“. Atsimenu, kai ji paprašė kreiptis „tu“, mano atsakymas buvo paprastas: aš gerbiu pareigybę, o ne žmogaus amžių. Tad jaunesni vadai niekad neužkliuvo. Įsakymas yra įsakymas – nesvarbu, ar jis režisieriaus, direktoriaus ar vado.

O diena iš dienos bendraujant su tarnybos kolegomis nekyla problemų, nesusikalbėjimų – juk požiūris į daugelį dalykų, kai tau devyniolika ir šiek tiek per trisdešimt, skiriasi?

Stebėtinai gerai įsiliejau į būrį. Net pačiam kartais keista. Nors tikrai būna akimirkų, kai pasijaučiu lyg būčiau iš kito šimtmečio. Kažkas paleidžia dainą, visi dainuoja kartu ir visi moka jos žodžius, o aš pirmą kartą girdžiu – suprantu, kad žilų plaukų turiu ne be reikalo. Kita vertus, nebandau apsimesti 19-mečiu. Žinau kiek man metų, turiu daugiau patirties, ja naudojuosi ir dalinuosi.

Trumpai papasakokite savo pravardės „Tėvas“ atsiradimą. Ko gero, ji ne vien dėl amžiaus prilipo?

Net neprisimenu, kas ją sugalvojo. Kilo natūraliai. Jau nuo pirmų dienų mane kviesdavo paaiškinti, kaip naudotis skalbimo mašina. O kai pirmą kartą pasiėmiau lygintuvą ir pradėjau lyginti uniformą, žiūrėjo kaip į ateivį.

Visa mano darbinė karjera vienaip ar kitaip buvo susijusi su vadovavimu, rūpinimusi žmonėmis. Kino aikštelėje vienam tekdavo šimtu žmonių rūpintis. Tai ką čia tie dvidešimt šeši..

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kaip sekasi prisitaikyti prie dėl COVID-19 įvestų apribojimų?

Šis klausimas mane kankina nuo pirmųjų dienų. Nesigailiu, kad atėjau tarnauti, tik gailiuosi, kad tai darau per pandemiją. Dėl jos netenkame labai daug. Negalime laisvai sportuoti, nevykstame į baseiną, daugelis pratybų vyksta bataliono teritorijoje, o ne poligonuose. Mūsų vadai plėšosi per pusę, kad rengimas nesustotų ir nenukentėtų, bet koronavirusas vis tiek kiša koją.

Mums visiems labai trūksta savaitgalių namuose, susitikimų su artimaisiais. Tai daug ką pakeistų. Laukiame vakcinos kaip išganymo. Su ja siejame viltis, kad gal pagaliau viskas sustos į savo vėžes.

Tai vis tik – sunku ar lengva kariuomenėje?

Aš net nebandysiu meluoti, kad kariuomenėje lengva. Kai eini su kuprine, kuri sveria pusę tavęs, nejauti pečių, o prakaitas žliaugia per nugarą, kai drimbi veidu tiesiai į šaltą sniegą ir jau nebeturi jėgų atsistoti, prisimeni visus keiksmažodžius, kuriuos moki, ir pagalvoji: ką aš čia darau, kodėl aš čia esu? Bet tada sukaupi paskutines jėgas, atsistoji ir eini toliau, nesuprasdamas kaip tai pavyko.

Gyvenime bus sunkiau, patikėkit. Apkalbos darbe, išdavystės, sudaužytos širdys, artimųjų netektys. Tad tarnyba bus tik lengvas prisiminimas. Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Inžinerijos bataliono informacija.

Skaityti

Kario diena

Jaunųjų karių treniruotė: šuolis į eketę – su pasitikėjimu ir lengvu jauduliu

Rodydami pavyzdį į stingdantį ledinį vandenį šoko ir profesinės karo tarnybos kariai – pratybų instruktoriai, būrių vadai bei seržantai.

Paskelbta

-

Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotraukos

Sausio 26–28 d. Lietuvos kariuomenės Generolo Silvestro Žukausko Pabradės poligone Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono (Gedimino štabo bataliono) nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) kariams vyko vertinamosios lauko taktikos skyrių pratybos, kurias vainikavo šuolio į eketę išbandymas. Išsigelbėjimo patekus į ekstremalią situaciją mokymas surengtas Juodasų ežere.

Pratybų metu jaunieji Gediminėnai buvo mokomi įveikti šalčio ir vandens baimę. Įkritę į eketę, kariai treniravosi suvaldyti savo kvėpavimą, neprarasti savikontrolės ir tik po to sąmoningai, savarankiškai arba su bendražygių pagalba fiziškai bandyti išlipti iš eketės. Tam, kad būtų sudarytos kuo realesnės sąlygos, jaunasis karys į eketę šoko su uniforma, imitaciniu ginklu ir kuprine ant pečių. Profesionalūs instruktoriai kariams padėjo nusiraminti, priminė žinias apie kvėpavimą, uždavė kontrolinius klausimus bei stebėjo karius, išlipančius iš eketės.

Prieš stingdančio vandens išbandymą, jaunųjų karių veiduose buvo matomas lengvas jaudulys, tačiau visi stengėsi atrodyti santūrūs ir pasitikintys savimi.

„Buvo tikrai šalta, bet to ir tikėjomės. Būtina žinoti, ką daryti tokioje situacijoje. Svarbiausia – nepasiduoti panikai ir atlikti viską taip, kaip buvome mokomi savo instruktorių,“ – neužilgo nauja patirtimi ir įspūdžiai dalinosi jaunieji Gedimino štabo bataliono kariai.

Rodydami pavyzdį į stingdantį ledinį vandenį šoko ir profesinės karo tarnybos kariai – pratybų instruktoriai, būrių vadai bei seržantai.

Šių pratybų tikslas – parengti karį efektyviai veikti, patekus į ekstremalią situaciją. Įlūžus ledui, patekęs į ledinį vandenį, karys patiria termošoką, organizme išsiskiria didelis adrenalino kiekis. Tuomet „įsijungia“ savisaugos instinktas ir žmogus ima stengtis nesąmoningai visomis išgalėmis išgyventi. Taip yra išnaudojamos visos jėgos, o tai gali tapti žmogaus mirties priežastimi. Ledas dažnai gali būti plonas bei slidus, tad žmogus, siekdamas išsigelbėti, gali labai greitai be tikslo išnaudoti visas jėgas.

Panėrimo tikslas – išmokti suvaldyti emocijas ir baimę, „išjungti“ savisaugos instinktą, kuris ima dominuoti įlūžus ledui, ir pasitelkti sveiką protą. Realiomis sąlygomis organizmas gali ištverti lediniame vandenyje apie pusvalandį. Po tokių išbandymų kiekvienas karys žino, kaip jam pačiam išsigelbėti bei kaip suteikti profesionalią pagalbą kitam.

Šios vertinamosios pratybos yra skyriaus kolektyvinio rengimo užbaigimas, po kurio Jauniesiems Gedimino štabo bataliono kariams prasidės būrio kolektyvinio rengimo ciklas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono pagrindinis uždavinys – užtikrinti Lietuvos kariuomenės vadovavimo ir valdymo funkcionavimą. Bataliono kariai taip pat reprezentuoja Lietuvos valstybę ir kariuomenę oficialiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvos kariuomenės informacija

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Į Šiaulių gatves išriedėjo „Kario savanorio autobusas“

Šiauliuose, kur įsikūrusi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, į gatves išriedėjo miesto autobusas, dekoruotas karių savanorių nuotraukomis, ginkluote ir atributika.

Paskelbta

-

Autorius

V. Lebedžio nuotraukos

Sausio 17 d. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) mini 30-ies metų įkūrimo sukaktį. Prieš trisdešimt metų sausio 17 dieną Aukščiausioji Tarnyba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuris įteisino savanorių veiklą ir į valstybės gynimą oficialiai įtraukė visuomenę, kuri teisėtai galėjo ginti savo beatsikuriančią valstybę.

Ta proga Šiauliuose, kur įsikūrusi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, į gatves išriedėjo miesto autobusas, dekoruotas karių savanorių nuotraukomis, ginkluote ir atributika.

1991 metų sausį, kai Sovietų Sąjunga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, šimtai parlamento gynėjų, prisiekė Lietuvos Respublikai ir rengėsi Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybai. Kiti savanoriai stojo saugoti ir ginti spaudos, radijo ir televizijos pastatų, svarbių strateginių objektų. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuriuo remiantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.

KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, kaip ir visos Savanorių pajėgos, šiemet mini 30-ąsias įkūrimo metines. Visi šie metai ir bus skirti paminėti kariams savanoriams svarbią sukaktį. Ta proga šiauliečius ir miesto svečius džiugins iniciatyva „Kario savanorio autobusas“.

Sausio 17 dieną, pradedant švęsti Savanorių pajėgų įkūrimo 30-metį,  KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Mindaugas Statkus atidengė ir į Šiaulių miesto gatves išleido „Kario savanorio autobusą“.

UAB „Busturas“ miesto autobusas, dekoruotas šiuolaikinių karių savanorių nuotraukomis ir atributika, reprezentuojantis Savanorių pajėgas ir Prisikėlimo rinktinę, Šiaulių miesto gatvėmis važinės visus metus, skirtingais miesto maršrutais.

Sveikinimą svarbios sukakties proga Krašto apsaugos savanoriams perdavė bei „Kario savanorio autobuso“ iniciatyva pasidžiaugė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

„Prieš 30 metų kariai savanoriai savo tvirtu apsisprendimu ir pasiaukojimu tapo gyvybiškai reikalingu mūsų beatsikuriančios valstybės nepriklausomybės ramsčiu, kurio negalėjo pajudinti jokio priešo jėga. Šie vyrai ir moterys, pasiryžę paaukoti savo sveikatą ar net gyvybę dėl Lietuvos saugumo bei laisvės, yra tikras Tėvynės meilės ir patriotizmo pavyzdys. Sveikinu Krašto apsaugos savanorių pajėgas įkūrimo 30-mečio proga bei ypatingai džiaugiuosi, jog žinia apie mūsų miestą bei valstybę ginančius žmones Šiauliuose pasklis dar plačiau, kaip padėkos ir pagarbos jiems ženklas,“ – kalbėjo Šiaulių meras.

„Kario savanorio autobusas“ – tai jau antroji iniciatyva, kai kovų už laisvę istorinė atmintis yra įamžinama ant miesto autobusų. Prieš dvejus metus 8 miesto autobusai buvo papuošti pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų portretais ir jų mintimis apie laisvę, kovą ir tėvynę. Lietuvoje buvo tik du miestai, kurie taip originaliai prisidėjo prie pokario laisvės kovų atminimo sklaidos. Šiauliuose šio projekto įgyvendinimą rėmė vietos verslininkai.

Po 1990 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrityje, kaip ir visoje šalyje, pradėjo registruotis pirmieji savanoriai pasiryžę ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Jie nuo 1990 m. pavasario pradėjo saugoti savivaldybės pastatus, energetikos, ryšių objektus, stambesnes įmones, gamyklas, stebėti apskrityje dislokuotus rusų kariuomenės dalinius, padėjo policijai palaikyti viešąją tvarką. 1991 m. birželio 1 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu įkuriama SKAT Šiaulių rinktinė (dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė).

Iki 1991 metų pabaigos visos krašto apsaugos struktūros vienetai buvo formuojami savanoriškumo principu.

Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba 1998 metais buvo reorganizuota į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (toliau- KASP), o pastarosios tapo sudėtine Lietuvos kariuomenės dalimi.

2003 metais KASP integruotos į Sausumos pajėgų sudėtį. Lietuvai tapus NATO nare, pasikeitė ir KASP užduotys – nuo teritorinės gynybos pereita prie kolektyvinės gynybos, modernaus rezervo, organizuotos pagal funkcinę paskirtį ir galinčio vykdyti plataus spektro užduotis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šiandien KASP sudaro šešios rinktinės, kuriose tarnauja daugiau nei 5200 karių savanorių ir daugiau nei 550 profesinės karo tarnybos karių, kurie rengiami gebėjimui kariauti mažesniais, autonomiškai veikiančiais vienetais (pėstininkų skyriais), sąveikaujančiais su kitais Lietuvos kariuomenės ir Sausumos pajėgų vienetais. Savanorių kuopos treniruojasi vykdyti valstybės gynybą pagal teritorinį principą, taip didindamos taktinį savo teritorijos pažinimą bei galimybes išnaudoti vietovės privalumus karinės agresijos atveju. Kario savanorio tarnyba yra ypatingai svarbi, kurioje tarnauja Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 60 metų amžiaus, kasdieninėje veikloje dirbantys įvairius civilinius darbus bei yra  įvairių specialybių atstovai.

KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė Šiaulių miesto miestiečius kviečia susipažinti su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis ir kario savanorio tarnyba. Susidomėję gali būti pakviesti savo jėgas išbandyti kitoje aplinkoje – Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tai galimybė išmokti prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų, įvertinti savo paties sugebėjimus, įgyti naujų žinių, įgūdžių, ištvermės, o svarbiausia – išmokti apginti savo Tėvynę Lietuvą, jos  Laisvę ir branginti mūsų Nepriklausomybę, kuri krauju iškovota mūsų protėvių ir laisvės gynėjų.

Šiaulių miesto savivaldybės informacija

Skaityti

Populiaru