Prisijunkite prie mūsų

Paskelbta

-

„Šie metai buvo išties kupini iššūkių, kai kovoje su koronavirusu visiems reikėjo kariškos tvarkos, planavimo, tikslumo ir orientacijos į rezultatą. Todėl ypatingai džiaugiuosi, kad net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis mūsų kariai ir sistemos darbuotojai ne tik dar kartą pademonstravo gebėjimą vienytis su savo tauta, bet ir nepamiršo skleisti žinių apie savo veiklą, ieškoti netradicinių bendravimo su visuomene formų ir ieškoti naujų takų į žmonių širdis“, – sakė lakinai ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas Raimundas Karoblis, dėkodamas kasmetinių krašto apsaugos sistemos apdovanojimų „Jūriniai mazgai“ nugalėtojams.

Šie apdovanojimai kasmet rengiami siekiant apdovanoti ir paskatintini labiausiai strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių srityje pasižymėjusius karius ir civilius, aktyviausius, kūrybiškiausius ir iniciatyviausius sistemos padalinius.

Savo ruožtu Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys padėkojo visiems, kurie prisideda gerinant kariuomenės įvaizdį visuomenėje, atstovauja savo darbais pačioms geriausioms Lietuvos kariuomenės vertybėms.

„Megzkite mazgus ir toliau, kad kariuomenės ir visuomenės ryšys išliktų stiprus ir nepertraukiamas,“ – palinkėjo generolas.

Pagrindinis apdovanojimas „Jūrinis mazgas“ kategorijoje „Metų atstovo spaudai“ įteiktas Karinių oro pajėgų vyr. kapelionui plk. ltn. dr. Virginijui Veilentui kaip „Metų ryšininkui tarp Dievo ir žmogaus šiuo ypač sudėtingu pandemijos laikotarpiu“. Jis ne tik inicijavo ir įgyvendino nuotolinį Šv. Mišių ciklą, transliuojamą televizijos kanalais ir per socialinius tinklus, bet ir pats jas aukojo pačiose netradiciškiausiose vietose, kaip antai aerodromai, automobilių stovėjimo aikštelės. Į kapeliono tarnybos vietą Panevėžyje iškeliavo Karinių jūrų pajėgų karininko komandoro Petro Vilkausko surištas Ešlio stabdomasis mazgas (angl. The Ashley Stopper Knot) dar žinomas ir kaip „austrės mazgas“ (Oysterman‘s Stopper Knot).

„Jūrinis mazgas“ kategorijoje „Geriausias viešųjų ryšių projektas“ įteiktas Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams. Jie apdovanoti pažymint jų iniciatyvą ir entuziazmą jau vienuoliktą kartą minint Kovo 11-ąją užkurti Nepriklausomybės laužus ant Stalo kalno. Kariūnams įteiktas „Dirižablio (cepelino) mazgas“ , kurį surišo Karinių jūrų pajėgų karininkas komandoras Artūras Voveris.

„Jūrinis mazgas“ kategorijoje „Geriausias vidinės komunikacijos projektas“ įteiktas Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgoms – už tradicija tapusių geriausio skyriaus varžybų organizavimą. Jau eilę metų šių karių rengiamos varžybos išaugo į tarptautines, pamėgtas ir sąjungininkų, dislokuotų tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėse šalyse. Jiems „Dvigubą Flamandų mazgą“ (angl. Figure 8/Flemish Knot), dar vadinamą aštuoniuke, surišo Karinių jūrų pajėgų karininkas kmd. ltn. Gintas Gumbrys.

„Jūrinis mazgas“ kategorijoje „Geriausias metų socialinių medijų projektas“ įteiktas Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajam pėstininkų batalionui. Kariai ypač profesionaliai ir kūrybiškai kūrė vaizdo medžiagą ir skelbė ją savo „Facebook“ paskyroje. Jiems „Metamąjį mazgą“ (angl. Heaving line knot) surišo Karinių jūrų pajėgų karininkas komandoras Petras Vilkauskas.

Specialieji prizai – stilizuotos 105 mm artilerijos tūtos – įteiktos Krašto apsaugos ministerijos Euroatlantinio bendradarbiavimo grupei už profesionalų indėlį pristatant šalies saugumo ir gynybos politiką žiniasklaidai ir visuomenei, Gynybos resursų agentūrai prie KAM tūta įteikta už krašto apsaugos sistemos įsigijimų pristatymą visuomenei ir nuolatinę komunikaciją. Specialiųjų operacijų pajėgos tokiu prizu apdovanotos už TV projektą „Aitvaro kodas“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo batalionas – už iniciatyvą ir akciją „Ką pandemija išskyrė, te Šv. Velykos sujungia“. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentui prie KAM stilizuota tūta įteikta už entuziazmą, atvirumą ir kūrybišką požiūrį įgyvendinant komunikacijos projektus ir puoselėjant pilietines idėjas.

Dar vienu specialiuoju prizu – Krašto apsaugos ministro moneta – įvertintas ir Gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos prof. J. Novogrockienės indėlis ne tik ugdant jaunąją kartą, atliekant įvairius sociologinius tyrimus, bet ir dalinantis taikliomis politologinėmis.

Lietuvos kariuomenės vado moneta įteikta brigados „Geležinis Vilkas“ projekto karininkui vyr. ltn. Aleksandr Seliuk už puikios sąveikos tarp NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės ir Lietuvos kariuomenės palaikymą. Krašto apsaugos savanorių pajėgų karininkė vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė apdovanota už atkuriamosios istorijos puoselėjimą, ypač dalyvaujant „Karas po karo“ pristatymuose bei aktyvią viešųjų ryšių veiklą vadovaujant KASP kuopai. Trečioji Kariuomenės vado moneta skirta Kęstučio bataliono vrš. Dariui Stanaičiui už puikią komunikaciją valdant situaciją Kęstučio MPB apėmus koronavirusui COVID-19.

Krašto apsaugos sistemoje „Jūriniai mazgai“ apdovanojimai pradėti rengti 2000 m., tuometinio kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio iniciatyva. „Jūrinis mazgas“ kaip simbolis pasirinktas, siekiant vizualiai pavaizduoti viešųjų ryšių darbą – skirtingas kariuomenės sritis, specialybes, įvairaus pobūdžio veiklą, sujungiant į vieną, darnų, tvirtą mazgą – kariuomenės įvaizdį visuomenėje.

Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751. Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas kam@kam.lt. PVM mokėtojo kodas LT100001016116. © Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija

Skelbimas
Spauskite norėdami komentuoti

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kultūra kareiviškai

Krašto apsaugos dienos proga – ministro A. Anušausko žinutė: pilietinis pasipriešinimas užkoduotas mūsų vertybėse

Spalio 7-ąją minint Krašto apsaugos dieną, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pabrėžia, kad dinamiškoje ir kintančioje saugumo aplinkoje svarbus nuolatinis tobulėjimas ir gebėjimas prisitaikyti. Pasak ministro, siekis subalansuoti atsaką tiek į karines, tiek į nekarines grėsmes diktuoja naujus artimiausio laikotarpio krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetus.

Paskelbta

-

Foto Alfredas Pliadis

Spalio 7-ąją minint Krašto apsaugos dieną, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pabrėžia, kad dinamiškoje ir kintančioje saugumo aplinkoje svarbus nuolatinis tobulėjimas ir gebėjimas prisitaikyti. Pasak ministro, siekis subalansuoti atsaką tiek į karines, tiek į nekarines grėsmes diktuoja naujus artimiausio laikotarpio krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetus.

„Pastarųjų metų įvykiai – tiek pandemija, tiek nelegalių migrantų krizė – testuoja valstybės institucijų gebėjimus ir piliečių atsparumą. Krašto apsaugos sistema ir kariuomenė šių įvykių kontekste irgi patiria papildomų iššūkių. Teikiame visapusišką pagalbą kitoms institucijoms, atsakant į joms kylančius iššūkius, tačiau išorės grėsmės niekur nedingo, turime išlikti budrūs ir pasirengę į jas reaguoti“, – sako A. Anušauskas.

Ministras teigia, kad krašto apsaugos sistemos pagrindinis dėmesys artėjančiais metais ir toliau bus skiriamas kariuomenės plėtrai, prioritetą teikiant sausumos pajėgumų vystymui, kariuomenės personalo komplektavimui, infrastruktūros nacionalinėms ir sąjungininkų pajėgoms kūrimui. Taip pat bus tęsiamas aktyvus darbas NATO ir bendradarbiavimas su sąjungininkais, siekiant užtikrinti sąjungininkų, ypač JAV, buvimą regione ir kolektyvinės gynybos priemonių stiprinimą.

Kaip vieną reikšmingiausių krašto apsaugos sistemos veiklos prioritetų ministras A. Anušauskas įvardija valstybės ir visuomenės atsparumą.

„Turime labiau atsigręžti į visuomenę. Patiriant nuolatinį propagandos ir dezinformacijos srautą, skverbiantis nesaugioms technologijoms ir intensyvėjant hibridinėms bei kibernetinėms atakoms, visuomenės atsparumas yra pirmoji fronto linija“, – sako ministras.

Krašto apsaugos ministeriją A. Anušauskas mato kaip vieną iš pagrindinių institucijų, galinčių svariai prisidėti prie visuotinės gynybos principo įtvirtinimo.

„Šiuo metu rengiami dokumentai – Nacionalinio saugumo strategija, Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija ir Valstybės gynybos planas – sudarys  visumą nuostatų, kurios įtvirtina ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės bei piliečių pasirengimą atremti ir ginkluotą agresiją, ir nekarines grėsmes“, – teigia A. Anušauskas.

Būdas, kaip siekti didesnio piliečių dalyvavimo, pasak ministro, yra užkoduotas mūsų vertybėse.

„Vertybinės nuostatos, kurios užtikrina piliečių tapatinimąsi su valstybe ir pasitikėjimą ja, tiesiogiai skatina dalyvauti jos gynyboje. Todėl dar didesnį dėmesį turime skirti pilietiškumo ir patriotizmo, istorinės atminties puoselėjimui, rasti naujus būdus, kaip pasiekti kiekvieną Lietuvos pilietį“, – sako ministras A. Anušauskas.

Krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetai yra išdėstyti krašto apsaugos ministro 2021-2024 m. veiklos gairėse. Su jomis susipažinti galite čia.

Skaityti

Kario diena

Karo psichologė Danutė Lapėnaitė padeda ne tik kariškiams, bet ir jų vaikams

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu…

Paskelbta

-

Autorius

Danutė Lapėnaitė | Asmeninio archyvo nuotraukos

Jūsų vaiko studijų planai nesutampa su jūsiškiais? O gal jums ne prie širdies, kad ketina pasirinkti jūsų profesiją arba iš viso nesiruošia mokytis toliau? Kaip bebūtų, šis momentas, kai sūnus arba dukra sprendžia dėl tolesnio gyvenimo kelio, šeimoje nėra paprastas. Karo psichologė Danutė Lapėnaitė nuėjo įdomų savo profesinio pašaukimo paieškų kelią. Kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistė Gitana Salickienė.    

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.  

Šiandien Danutė – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.  

– Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti  žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?  

– Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas. 

Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu. 

Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.  

– Jūsų sesuo  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis? 

– Vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės. 

Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai.  Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas. 

Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau. 

Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus – jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.   

 Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?  

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis. 

Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, – su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę – galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia – tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas. 

Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.

– Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka? 

– Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.

Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas. 

– Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?  

– Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.

Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas. 

Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai. 

 Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?  

– Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir  netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.  

Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.  

 Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui. 

– Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini. 

Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės. 

 Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę? 

– Tėvai, be abejo. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas. 

O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi. 

– O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas? 

– Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.

Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.  

– Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?

– Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą. 

– Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę? 

– Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius – vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti – patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų. 

– Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?   

– Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti. 

Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų. 

Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.  

Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.   

– Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?

– Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai. Jeigu tėvai rodo pagarbą, atsidavimą savo darbui, vaikas natūraliai renkasi šią profesiją kaip patikimą, nuo vaikystės pažįstamą veiklą. 

Tačiau visiems tėveliams labai svarbu kuo anksčiau priimti, kad vaiko popamokinė veikla ar vėliau pasirinkta studijų kryptis, profesija, ne visada gali ir turi sutapti su jų lūkesčiais.

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Pažintinė diena „Kariai vaikams“

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Paskelbta

-

Autorius

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 - oji rinktinės nuotraukos

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Vaikams buvo pristatytos KASP pajėgos ir kariuomenė, buvo organizuota viktorina ir kariška estafetė. Vaikams reikėjo pirmiausiai pasiruošti estafetei užsidedant šalmus, gaunant radijo stotį ir užsimaskuojant.

Vėliau sekė busimų jaunųjų šaulių taiklumo patikrinimas, sužeistojo gelbėjimas, šovinių suradimas ir granatos metimas. Vaikai koncertavo, noriai dalyvavo rungtyse su savo auklėtojomis. Džiugu matyti laimingus vaikus!

Parengta pagal Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 – oji rinktinės FB žinutę

Skaityti

Populiaru