Prisijunkite prie mūsų

Kario diena

Karo psichologė Danutė Lapėnaitė padeda ne tik kariškiams, bet ir jų vaikams

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu…

Paskelbta

-

Danutė Lapėnaitė | Asmeninio archyvo nuotraukos

Jūsų vaiko studijų planai nesutampa su jūsiškiais? O gal jums ne prie širdies, kad ketina pasirinkti jūsų profesiją arba iš viso nesiruošia mokytis toliau? Kaip bebūtų, šis momentas, kai sūnus arba dukra sprendžia dėl tolesnio gyvenimo kelio, šeimoje nėra paprastas. Karo psichologė Danutė Lapėnaitė nuėjo įdomų savo profesinio pašaukimo paieškų kelią. Kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistė Gitana Salickienė.    

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.  

Šiandien Danutė – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.  

– Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti  žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?  

– Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas. 

Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu. 

Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.  

– Jūsų sesuo  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis? 

– Vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės. 

Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai.  Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas. 

Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau. 

Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus – jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.   

 Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?  

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis. 

Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, – su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę – galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia – tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas. 

Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.

– Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka? 

– Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.

Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas. 

– Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?  

– Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.

Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas. 

Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai. 

 Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?  

– Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir  netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.  

Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.  

 Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui. 

– Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini. 

Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės. 

 Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę? 

– Tėvai, be abejo. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas. 

O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi. 

– O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas? 

– Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.

Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.  

– Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?

– Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą. 

– Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę? 

– Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius – vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti – patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų. 

– Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?   

– Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti. 

Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų. 

Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.  

Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.   

– Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?

– Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai. Jeigu tėvai rodo pagarbą, atsidavimą savo darbui, vaikas natūraliai renkasi šią profesiją kaip patikimą, nuo vaikystės pažįstamą veiklą. 

Tačiau visiems tėveliams labai svarbu kuo anksčiau priimti, kad vaiko popamokinė veikla ar vėliau pasirinkta studijų kryptis, profesija, ne visada gali ir turi sutapti su jų lūkesčiais.

Lietuvos kariuomenės kario / svanorio kasdienybė, laisvalaikis, pramogos. Viena yra matyti karių savanorių kasdienybę nuotraukose, o visai kas kita – išbandyti praktiškai...

Skelbimas
Spauskite norėdami komentuoti

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kario diena

Kyšininkavimu ir karinio turto vagystėmis įtariamų kariškių byla perduota teismui

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu.

Paskelbta

-

Autorius

Cleyder Duque nuotrauka iš pexels

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl nusikalstamų veikų pareikšti septyniems Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos kariams bei dviem poligono teritorijoje pagal darbo sutartį dirbusiems asmenims.

Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės Pirmojo skyriaus prokuroras, o jį atliko Lietuvos kariuomenės Karo policijos Ikiteisminio tyrimo valdybos Vilniaus ikiteisminio tyrimo skyriaus pareigūnai.

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu. Kaltinimai dėl vagystės ir piktnaudžiavimo taip pat pareikšti kariams E. J., A. D., E. B ir G. V. Vagyste kaltinami ir du pagal darbo sutartį poligono teritorijoje dirbę asmenys.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2020 metų pavasarį iš Lietuvos kariuomenės poligono, esančio Švenčionių r., pagrobtas didelis kiekis – ne mažiau kaip 1 176 dėžės su daugiau nei 14 tūkst. vienetų sauso maisto davinių, skirtų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Sausumos pajėgų bataliono karių, dislokuotų Lietuvoje, maitinimui. Skaičiuojama, kad padaryta turtinė žala siekia daugiau nei 121 tūkst. eurų.

Įtariama, kad kariai, galimai veikdami bendrininkų grupėse, pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir iš minėtame poligone esančio angaro, tarnybiniais automobiliais galimai išgabeno ten saugomus JAV karių maisto davinius. Įtariama, kad kaltinamieji, siekdami pasipelnyti, pagrobtą turtą pardavė kitiems asmenims.

Remiantis surinktų duomenų visuma, apie tokią nusikalstamą veiką sužinojęs poligone tarnaujantis kuopos vadas V. K., galimai reikalavo kyšio už jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, jog jis nepraneš vadovybei apie vykdomą nusikaltimą. Įtariama, kad V. K. prie nusikalstamos veikos galėjo prisidėti sudarydamas tam tikras sąlygas, jog jam pavaldūs kariai tarnybos metu galėtų tęsti, įtariama, nusikalstamą veiką. Tyrimo duomenimis, mainais į tai, V. K. galėjo gauti atitinkamą dalį pinigų už pagrobtą ir realizuotą turtą.

Baudžiamoji byla prokuroro sprendimu perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Baudžiamasis kodeksas tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, numato bausmę laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, asmenys griežčiausiai baudžiami laisvės atėmimu iki septynerių metų. Už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimą Baudžiamasis kodeksas numato griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tas, kas pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, griežčiausiai baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Pagal: Lietuvos respublikos prokuratūrą

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Pažintinė diena „Kariai vaikams“

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Paskelbta

-

Autorius

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 - oji rinktinės nuotraukos

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Vaikams buvo pristatytos KASP pajėgos ir kariuomenė, buvo organizuota viktorina ir kariška estafetė. Vaikams reikėjo pirmiausiai pasiruošti estafetei užsidedant šalmus, gaunant radijo stotį ir užsimaskuojant.

Vėliau sekė busimų jaunųjų šaulių taiklumo patikrinimas, sužeistojo gelbėjimas, šovinių suradimas ir granatos metimas. Vaikai koncertavo, noriai dalyvavo rungtyse su savo auklėtojomis. Džiugu matyti laimingus vaikus!

Parengta pagal Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 – oji rinktinės FB žinutę

Skaityti

Kario diena

J. eil. Tautvydas Savukaitis: tarnyba kariuomenėje – aukštų moralinių vertybių ženklas

Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Paskelbta

-

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kol vieni viešojoje erdvėje piktinasi, kad šaukimas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) pavogs gražiausius jų jaunystės mėnesius, visiškai sugriaus ar, geriausiu atveju, 9 mėnesiais sutrumpins jų karjerą, kiti, nors jau seniai „išaugę“ iš šaukiamo karo prievolininko amžiaus, renkasi karo tarnybą savo noru. Vienas jų – 34-erių metų j. eil. Tautvydas Savukaitis.

Šiuo metu Juozo Vitkaus inžinerijos batalione (Inžinerijos batalionas) tarnaujantis Tautvydas dešimtmetį dirbo kino ir televizijos srityje bei dalyvavo kuriant HBO komandos serialą „Černobylis“, olandų kino režisieriaus filmą „Užmirštas mūšis“ („The Forgotte Battle“) ir daugelį kitų kino produktų.

„Tai man – kaip olimpinis medalis – vienas sunkiausių ir ilgiausių projektų, kuriuo labiausiai didžiuojuosi“, – apie darbą ne vieną prestižinį „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą pelniusiame seriale „Černobylis“ sako Tautvydas.

Su j. eil. T. Savukaičiu, jaunųjų tarnybos kolegų draugiškai pravardžiuojamu „Tėvu“, kalbamės apie tai, kas jį paskatino filmavimo aikštelę pakeisti į kareivinies, mylimą žmoną į ištikimąjį G-36, aktorių ir režisierių draugiją į būrį „vaikų“ bei kaip jam sekasi priprasti prie kariško gyvenimo ir pandemijos suvaržymų.

Tautvydai, kas būnant brandaus amžiaus paskatino pasirinkti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir kodėl būtent ši tarnyba, o ne alternatyvūs tarnybos būdai?

Visada buvau patriotiškas ir visada norėjau tarnauti, bet aplinkybės vis susidėliodavo nepalankiai. Kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, kaip tik panaikino šauktinius. Vienu metu jau buvau susiruošęs keliauti į Bazinius karinius mokymus, bet darbai sutrukdė. O 2020-ieji ir Lietuvą pasiekusi pandemija viską sudėliojo į vietas. Pavasariui atėjus sustojo arba buvo atšaukta didžioji filmavimų dalis, o sėdėti ant sofos aš nenorėjau. Be to, atšventęs 34-ąjį gimtadienį, suvokiau, kad tai gali būti mano paskutinis šansas – arba dabar, arba niekada.

O kodėl būtent 9 mėnesiai?

Prisipažinsiu, kad į Lietuvos kariuomenę atėjau su mintimi baigti ir Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, nes tarnyba savaitgaliais – ne tas pats, kas 9 mėnesius trunkanti tarnyba.

Kaip į sprendimą atlikti 9 mėnesių tarnybą reagavo artimieji?

Buvo dvi reakcijos: sveikinimai arba kreivi žvilgsniai. Bet tendencija visada buvo ta pati: jauni žmonės sveikindavo, vyresni žiūrėdavo atsargiai ir iš jų sulaukdavau ir įvairių mitų apie tarnybą. Visi jie buvo girdėję apie seną sovietinę armuchą ir jos paniatkes, apie smurtą ir žeminimą, apie visokius kankinimus ir nerašytas taisykles.

Ir galiu drąsiai teigti, kad ginčysiuosi su kiekvienu, kuris dergs mano tarnybą. Iki šiol dar niekas manęs nežemino, niekas man netrenkė, net pirštu nepalietė. Tikėjausi daug blogiau ir buvau tam pasiruošęs, bet pats nustebau, kaip pagarbiai mūsų vadai su mumis elgiasi. Prieš ir po kiekvieno sporto ar pratybų visada klausia, ar visi sveiki, ar visi gali, ar nereikia medikų pagalbos. Būrio, kuopos ir bataliono vadai kviečia pasikalbėti, teiraujasi, kaip sekasi, ką norėtume pakeisti. Mums visada prieinami psichologai, turim asmeninius vadų telefonų numerius.

Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad 9 tarnybos mėnesiai sugriaus šaukiamojo amžiaus jaunuolių planus, gyvenimą, karjerą. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar pačiam teko kažką paaukoti dėl tarnybos?

Sunku suprasti, kiek daug turi būti žmogus pasiekęs būdamas 19-20 metų, kad metai tarnybos jam sugriautų gyvenimą. Visada buvau ir esu už vadinamuosius „gape year“, kai po mokslų padarai pertrauką, kad suprastum, ko nori iš gyvenimo. Kariuomenė yra puiki vieta susivokti, įgyti įgūdžių, kurie vėliau tikrai pravers.

Net būdamas pakankamai brandaus amžiaus, aš čia sužinau naujų dalykų. Net ir apie save. Iki tarnybos užtrukdavau pusę valandos, kol išsiversdavau iš lovos – dabar suprantu, kad iššokti iš lovos ir pasiruošti mankštai lauke man užtenka 5 minučių. Jau dabar žinau, kad šį įprotį išlaikysiu.

Ir nereikia bijoti, kad sugrius karjera. Savanoriška tarnyba kariuomenėje darbdavių akyse yra gero tono bei aukštų moralinių vertybių ženklas. Ir tai sugalvojau ne aš. Taip pačiam teko išgirsti iš ne vieno žymaus visuomenininko, verslininkų.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar užsirašęs į tarnybą ruošėtės jai iš anksto – sportavote, grūdinotės – ir ar to reikia?

Kai sužinojau, kad eisiu tarnauti, pradėjau ruoštis. Prisimenu pirmąsias dienas – padusau nubėgęs du ratus stadione. Bet po truputį įsivažiavau. Vieną dieną kartu su žmona eidavome bėgioti, kitą su 10 kg kuprine žygiuodavome: 5 kilometrai bėgimas, 10 km žygis.

Kai atėjo laikas laikyti fizinio parengimo testą ir pats nustebau – atbėgau penktas iš savo būrio ir normatyvą išlaikiau 96 taškams iš šimto.

Bet ruoštis reikia. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl būrio draugų. Tu nenori būti paskutinis, tu nenori būti silpniausias. Aišku, kariuomenė padės, bet pasiruošus bus lengviau. Atsimenu, pirmomis dienomis kai kurie mano tarnybos kolegos padusdavo apšilimo metu, o praėjus porai mėnesių, jau bėga nesustodami.

Ar į Inžinerijos batalioną pakliuvote atsitiktinai ar pats pasirinkote tarnybą šiame batalione?

Domėjausi: kas, kur, kada, kokios sąlygos? Iš pradžių galvojau apie pėstininkus: Algirdo, Vytenio ar Dragūnų batalionus. Bet pabijojau. Visgi man – 34-eri, galvojau, kad fiziškai nepajėgsiu (dabar žinau, kad nerimavau be reikalo – tarnauti atėjau, geriau fiziškai pasiruošęs nei kai kurie jaunesni mano kolegos). Be to, niekada neturėjau tikslo lakstyti po miškus ir šaudyti į kairę ir dešinę.

Vienas pažįstamas kariškis man užsiminė apie Inžinerijos batalioną ir pasakė, kad čia reikia smegenų, reikės galvoti. Tad kai prievolės centre paklausė, kur noriu tarnauti, jau žinojau. Nuo tos akimirkos savo sprendimo nepakeičiau. Ir dabar, po daugiau nei 3 mėnesių tarnybos, nesigailiu savo sprendimo.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte tarnybos metu?

Visko tikėjausi – purvo, šalčio, keiksmų, pritrintų kojų, bet nėra didesnio iššūkio nei namų ilgesys. Galiu gyventi be picų, alaus ar žaidimų. Bet namų ilgesys nepalieka nė sekundei.

Ar nesunku paklusti ir būti mokomam gerokai jaunesnių vadų?

Prieš pradedant tarnybą visi man kartojo, kad bus sunku, nes jau esu subrendęs, kad esu susiformavęs ir turiu savo nuomonę. Ir iš dalies jie buvo teisūs. Tačiau… Kažkada dirbau kartu su režisiere Lina Lužyte. Buvau jos asistentas. Ir nors buvau vyresnis, visada kreipdavausi „jūs“. Atsimenu, kai ji paprašė kreiptis „tu“, mano atsakymas buvo paprastas: aš gerbiu pareigybę, o ne žmogaus amžių. Tad jaunesni vadai niekad neužkliuvo. Įsakymas yra įsakymas – nesvarbu, ar jis režisieriaus, direktoriaus ar vado.

O diena iš dienos bendraujant su tarnybos kolegomis nekyla problemų, nesusikalbėjimų – juk požiūris į daugelį dalykų, kai tau devyniolika ir šiek tiek per trisdešimt, skiriasi?

Stebėtinai gerai įsiliejau į būrį. Net pačiam kartais keista. Nors tikrai būna akimirkų, kai pasijaučiu lyg būčiau iš kito šimtmečio. Kažkas paleidžia dainą, visi dainuoja kartu ir visi moka jos žodžius, o aš pirmą kartą girdžiu – suprantu, kad žilų plaukų turiu ne be reikalo. Kita vertus, nebandau apsimesti 19-mečiu. Žinau kiek man metų, turiu daugiau patirties, ja naudojuosi ir dalinuosi.

Trumpai papasakokite savo pravardės „Tėvas“ atsiradimą. Ko gero, ji ne vien dėl amžiaus prilipo?

Net neprisimenu, kas ją sugalvojo. Kilo natūraliai. Jau nuo pirmų dienų mane kviesdavo paaiškinti, kaip naudotis skalbimo mašina. O kai pirmą kartą pasiėmiau lygintuvą ir pradėjau lyginti uniformą, žiūrėjo kaip į ateivį.

Visa mano darbinė karjera vienaip ar kitaip buvo susijusi su vadovavimu, rūpinimusi žmonėmis. Kino aikštelėje vienam tekdavo šimtu žmonių rūpintis. Tai ką čia tie dvidešimt šeši..

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kaip sekasi prisitaikyti prie dėl COVID-19 įvestų apribojimų?

Šis klausimas mane kankina nuo pirmųjų dienų. Nesigailiu, kad atėjau tarnauti, tik gailiuosi, kad tai darau per pandemiją. Dėl jos netenkame labai daug. Negalime laisvai sportuoti, nevykstame į baseiną, daugelis pratybų vyksta bataliono teritorijoje, o ne poligonuose. Mūsų vadai plėšosi per pusę, kad rengimas nesustotų ir nenukentėtų, bet koronavirusas vis tiek kiša koją.

Mums visiems labai trūksta savaitgalių namuose, susitikimų su artimaisiais. Tai daug ką pakeistų. Laukiame vakcinos kaip išganymo. Su ja siejame viltis, kad gal pagaliau viskas sustos į savo vėžes.

Tai vis tik – sunku ar lengva kariuomenėje?

Aš net nebandysiu meluoti, kad kariuomenėje lengva. Kai eini su kuprine, kuri sveria pusę tavęs, nejauti pečių, o prakaitas žliaugia per nugarą, kai drimbi veidu tiesiai į šaltą sniegą ir jau nebeturi jėgų atsistoti, prisimeni visus keiksmažodžius, kuriuos moki, ir pagalvoji: ką aš čia darau, kodėl aš čia esu? Bet tada sukaupi paskutines jėgas, atsistoji ir eini toliau, nesuprasdamas kaip tai pavyko.

Gyvenime bus sunkiau, patikėkit. Apkalbos darbe, išdavystės, sudaužytos širdys, artimųjų netektys. Tad tarnyba bus tik lengvas prisiminimas. Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Inžinerijos bataliono informacija.

Skaityti

Populiaru