Prisijunkite prie mūsų

Kario diena

Tvirta lyderystė – kovinės galios daugiklis. 1 dalis

Skaitytojams siūlome 1-ąją interviu su šiuo Lietuvos kariuomenės vyresniuoju karininku dalį. Karininką kalbina Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis.

Paskelbta

-

Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.

„1991-ųjų sausio įvykių metu buvau dabartinių Seimo rūmų viduje ir buvau pasirengęs kariauti ir, jei reikėtų, žūti. Bet likimas lėmė dar pagyventi, patirti daug karinių bei gyvenimiškų nuotykių per mano beveik 30-ies metų tarnybą“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis.

Internetinės svetainės skaitytojams siūlome 1-ąją interviu su šiuo Lietuvos kariuomenės vyresniuoju karininku dalį. Karininką kalbina Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis.

Esate ragavęs ir misijos padalinio vado duonos. Kuo tarnyba misijoje išsiskyrė nuo karinės tarnybos Lietuvoje?

Buvau dvejose karinėse operacijose, tačiau visada ir visur deklaruoju, kad per savo tarnybą kariniuose konfliktuose esu praleidęs beveik 5 metus. Pirma, dalyvavimas antiSovietiniame pasipriešinime 1991-1993 metais, kai vykdėme realias kovines operacijas. Dvi tarptautinės operacijos Afganistane – bendrai Afganistane esu praleidęs daugiau nei pusantrų metų arba tiksliau 18 mėnesių.

Pirmoji misija 2005–2006 metais buvau karių ir civilių bendradarbiavimo skyriaus viršininku PAG-2. Nuostabiausias periodas, kai teko dirbti su Afganistane esančiais vaikų namais, mokyklomis, civilinės valdžios atstovais, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Kiekvieną dieną susitikdavome su vietiniais ir spręsdavome įvairiausius klausimus nuo ekonominių projektų iki karinių konfliktų sprendimų per tarpininkavimus tarp kariaujančių genčių ir bendruomenių.

Supratau, kad Goro provincijos kalniečiai yra nuostabūs žmonės ir jie puikiai geba atskirti su kokiais ketinimais tu pas juos ateini. Jie vertina žmogaus tikrumą, jo nuoseklumą ir tvirtą žodį. Teko išmaišyti visą regioną ir supratau, kad Lietuvių kariai yra drąsūs, kovingi ir puikūs kariai. Net esant krizinėms situacijoms niekada nepasimeta, neieško komfortinių sąlygų ir geba puikiai adaptuotis prie bet kokių situacijų. Antros misijos metu tarnavau po amerikiečių vadovaujamos koalicinių pajėgų vėliava. Neįkainojama patirtis, nuostabūs žmonės, o tos raketos ir apšaudymai kuriuos gaudavome tik dar labiau motyvuodavo, kad esame teisingame kelyje.

Didžiausias skirtumas, kad krizinėse situacijose daug geriau atsiskleidžia kario asmeninės, vidinės savybės. Jei būtų galimybė manau, kad kiekvienas karys turėtų pabūti tam tikrose karinėse operacijose. Tai ne tik padeda susiformuoti jo savisauginėms savybės, tačiau įgalinamas supratimas, koks svarbus yra komandinis darbas, kokie svarbūs yra draugystės ryšiai.

Tai unikali vieta ir aplinkybės, kai vadas gali geriau pažinti savo karių asmenines savybes ir net įsigilinti į jų problemas. Kaip pavyzdys, vieno patrulio metu turėjome karį kuris gavo labai blogas žinias iš namų ir viso patrulio metu buvo apatiškas vykdomai karinei operacijai. Teko net paveikti patrulio vadą, kad kariui skirtų daugiau asmeninio dėmesio ir visiems palaikyti jį psichologiškai, kadangi dėl jo netinkamai atliekamų veiksmų galėjo nukentėti visas patrulio saugumas.

Krizinėse situacijose atsiskleidžia tokie kario bruožai kurių jokiose pratybose negalėsi ištraukti. Žmogus linkęs bijoti ir abejoti, tam, kad tai nugalėtum žmogus turi patekti į kritinę būklę, net geriausios pratybos nepakeis kariui kylančios mirtinos grėsmės. Neveltui sakoma, kad vienas kariavęs karys atstoja dešimt nekariavusių.

Pasidalinkite, prašau, keliais reikšmingiausiais savo ilgos tarnybos Lietuvos kariuomenėje metu kylusiais iššūkiais ir jų įveikos asmeniniais receptais.

Patys didžiausi iššūkiai – sugebėjimas įveikti save ir savo ambicijas, o kitas kiekvienam lyderiui kylantis iššūkis – sugebėti priimti patirtas netektis ir po to toliau sugebėti vykdyti savo pareigas.

1993 metų rugpjūčio mėnesį Sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos žemės. Tai buvo pergalė ir tuo pačiu metu buvo radikaliai pasikeitusi karinio valdymo bei personalo organizavimo politika Lietuvoje. Sunkiausia pradžioje buvo suprasti bei perprasti, kad vakar buvę tavo kovos broliai, bendražygiai staiga tapo karininkais, vadais.

Mums pradžioje buvo gana keista, kad tie kuriuos mes pradžioje laikėme priešininkais staiga atėjo ir pradėjo mums vadovauti. Buvo būtina perprasti ir persiorientuoti psichologiškai, kad dabar yra taikos metas, kad Lietuvos kariuomenei reikalingi įvairiausių sričių specialistai kurių, kad ir patriotai bei Laisvės gynėjai negalėjo iškarto pasiūlyti, parengimui laiko nebuvo.

Reikėjo logistų, ryšininkų, teisininkų, žvalgybos, karinių operacijų, mokymo organizavimo specialistų, galų gale reikėjo karininkų kurie geba vadovauti ir organizuoti karinius vienetus išmano įvairiausias specializacijas. Mes buvome patriotai, mes buvome kariai, pasiruošę dėl Tėvynės kovoti ir žūti, tačiau atėjo laikas kai turėjome suprasti, kad ne viską mokame, o kariuomenė privalo kuo skubiau stotis ant kojų, organizuotis į profesionalius karinius vienetus.

Reikėjo kuo skubiau pradėti rengti jaunimą, kad jis nebūtų kviečiamas tarnauti į Sovietinę kariuomenę, turėjome skubiai parengti valstybės gynėjus. Todėl turėjau sugebėti savo asmenines ambicijas nugalėti ir priimti staiga naujai išaugusią karinės hierarchijos sistemą bei iš kovos lauko sąlygų pereiti į taikos karinės organizacinės veiklos būseną. Niekad tada nekalbėjo apie tai, kad egzistuoja po konfliktiniai, po stresiniai sindromai, nebuvo kada galvoti.

Kitas iššūkis, kai tavo bendražygiai žūva, miršta, o tu privalai ne tik, kad neleisti sau atsipalaiduoti ir gedėti, tačiau privalai suprasti, kad jie taip pat turi artimuosius ir turbūt baisiausias dalykas tai, kad privalai juos apie tai informuoti.

Vadas turi būti pirmas kuris atneša nelaimingą žinią į kario namus. Nei vienam vadui nelinkiu to momento, kai tu pasakai kario mamai ar tėčiui, kad jo vaiko nebėra. Kad nesugebėjai jo išsaugoti, kad jie tau patikėjo sveiką ir pilną gyvenimo jaunuolį ar jaunuolę, o tu grąžini…

Tai randai, kurie turbūt sunkiai užgyja, o gal ir niekada. Todėl priimi ir sugeri visas artimųjų emocijas, prisiimi visas kaltes ir paraleliai, nežiūrint kaip tu jautiesi, privalai toliau užtikrinti savo karinio vieneto funkcionavimą, kasdieninę veiklą, atlaikyti tiek visuomenės, tiek ir žiniasklaidos dėmesį ir net kaltinimus, galų gale suderinti didžiausią iššūkį – būti atsisveikinimo dalyje su savo kariu, tai labai skauda, juk jei net nesi kaltas, tai nereiškia, kad tokiu nesijauti… ir svarbiausia toliau – niekada neprarasti ryšio su savo kario artimaisiais, nors jiems bendravimas su tavimi nuolat primins tą skausmingą išsiskyrimo momentą, o tavyje jie matys kažkokią dalį kaltės, kad jų brangiausio žmogaus nebėra, o tu privalai toliau su tuo gyventi, nors paslapčia galvoji, kad jei būtų galimybė apsikeistum vietomis.

Recepto nėra kaip pakelti iššūkius, tačiau yra paprasta tiesa. Atsistoji prieš karius ir jų akyse matai tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi – jų vadu – ir supranti, kad negalima leisti, kad tave užvaldytų nusivylimas, nepasitikėjimas, liūdesys, pyktis ar kitos emocijos, kadangi parodyta pagarba kritusiam kariui ir jo artimiesiems yra ne tik tai, ką mato tavo kariai, visuomenė – tai yra pavyzdys visiems, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, kad kiekvienas karys yra unikalus ir be galo svarbus, o tai formuoja pasitikėjimą ir tikėjimą, kad kariuomenė kaip šeima – vieno kritusio vietą pakeičia kiti, tačiau atminimas ir pagarba išsaugomas amžinai. Kiekvienas karys, jo artimieji žino, kad jie nėra palikti vieni nešti netekties naštą, ja dalijasi ne tik šeima, ja dalijasi visi kario bendražygiai. Tai neišsprendžia netekties skausmo, tačiau leidžia juo pasidalinti ir nors kiek bent pabandyti jį sumažinti.

Tarnyba kariuomenėje reikalauja specialių ištikimybės Tėvynei įsipareigojimų. Kartais šeima lieka nuošalyje. Kaip Jums pavyko ir sekėsi suderinti tarnybą ir šeimą?

Šeima negali būti atskirta nei nuo Tėvynės sąvokos, nei nuo kariuomenės. Nebūtina grįžus namo pasakoti ar atskleisti kokias nors paslaptis. Tačiau šeima turi teisę žinoti kad tai, ką darai, yra svarbu ir jiems. Manau, kad svarbiausia atrama šeimoje yra antroji pusė.

Jei namuose nėra darnos tai garantuotos problemos ir kariniame vienete. Nesu sutikęs žmonių kurie sugebėtų idealiai padalinti save į dvejas identiškas dalis – vieną kariuomenei, kitą šeimai ir užtikrinti, kad jos abi puikiai sutars ir derės. Privalai vestis vaikus į bendrus renginius, savo antrai pusei privalai sudaryti sąlygas pasijausti svarbia tos kariuomenės dalimi.

Man lengviau – mano žmona taip pat karė. Tačiau prieš kiekvieną išvažiavimą į tarptautinę operaciją mes šeimoje kalbėjomės. Žiūrėjome atitinkamus filmus ir stengiausi paaiškinti, kodėl bei kokiu tikslu aš ten važiuoju, kodėl aš turėsiu būti ten, kokius darbus ten darysiu, kam mano buvimas padės labiau nei padėčiau šeimai būdamas namuose. Net būnant už tūkstančių kilometrų nebuvo sudėtinga savo žmonai per asmenines šventes nusiųsti puokštę gėlių, juk internetai veikia ir telefono sąskaita ne tokia brangi, kokia brangi laimingos žmonos šypsena, kai ją jauti net jos nematydamas.

Antros misijos metu jau buvome labiau technologiškai pažengę ir kiekvieną vakarą skirdavau ne mažiau kaip pusę valandos, kad pabendraučiau su šeima vaizdo ryšiu. Mūsų bendravimas niekada nenutrūkdavo, sugebėdavau ir vaikus pabarti ir pamokas jiems padėti padaryti, o ir su žmona įvairiais klausimais pasiginčyti – gyvenau paralelinį gyvenimą lyg būčiau šalia, net būnant toli… negalima sustabdyti ryšio, nes nutrūkus bendravimui ryšys pradeda stingti ir netekęs lankstumo, lūžta. Taip ir tebegyvename jau 25 metai kartu, nes bendraujame…

Šiai dienai COVID-19 viena iš aktualiausių temų pasaulio mastu. Kokie būtų Jūsų, kaip kario, karininko, patarimai ir rekomendacijos apie tai, kaip išlaikyti pozityvumą, nepasiduoti nerimui?

Kiekvienas karys supranta, kad jo jaunatviška sveikata greičiausia užtikrins, kad jo imuninė sistema sudarys sąlygas išsikapstyti net jei jis susirgs. Tačiau svarbu kiekvienam kariui giliai susimąstyti, kad namuose yra artimieji, kurie galbūt negali pasigirti tokia puikia sveikata ar gera imunine sistema.

Todėl, kaip ir kare, taip ir kovoje su virusu turi suprasti, kad dažnai važinėdamas namo jis tik sukels daugiau grėsmių, kad visa tai yra laikina, nors gali tęstis dar kurį laiką. Kaip pasakė vienas rytų išminčius „net ir tai praeis“. Sportuoti, sveikai maitintis, pozityviai mąstyti, o iš kitos pusės šiuolaikinė karta jau kurį laiką yra perėjusi į virtualų bendravimo pasaulį, dabar unikali proga mums juos prisivyti.

Ko palinkėtumėte kariams ir jų šeimų nariams artėjančių Kūčių ir Šv. Kalėdų proga?

Niekada niekas nelinkėkite kariui, kad „jis visada išliktų toks pat gražus ir jaunas“. Tegu jie gyvena ilgai ir sensta oriai bei sveikai. Nes jaunais lieka tik tie, kurie jauni iškeliauja.

Brangūs kariai, Tėvynės gynėjai – ačiū jums už jūsų tarnybą, ačiū jūsų mamoms, tėčiams, žmonoms, vyrams, jūsų vaikams, kurie laukia visada laukia jūsų namuose. Tegu Šventos Kalėdos jūsų namuose Jus pasitinka su taika valstybėje, kadangi jūs tai ir užtikrinate, šeimynine ramybe kurią jums kasdieną dovanoja artimieji ir tikėjimu, kad tol kol mes esame visi kartu, mes galime viską.

Laužykite kalėdaitį ir pasimelskite už tuos kurie tą vakarą budi tarnybos vietose, padėkokite jiems nors mintimis ir susiėmę rankomis aplink kūčių stalą padėkokite Dievui, kad visi esate kartu. Tai didžiausia Kalėdinė dovana kiekvienam. To nuoširdžiausiai ir linkiu.

  • Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.

  • Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.

  • Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.

  • Lietuvos kariuomenės informacija ir nuotraukos.

Biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188732677. Šv. Ignoto g. 8, LT-01144 Vilnius, tel. (8 5) 278 5001, faks. (8 5) 212 6170, el. p. LK.kanceliarija@mil.lt. PVM mokėtojo kodas LT 887326716. © Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija

Skelbimas
Spauskite norėdami komentuoti

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kario diena

Kyšininkavimu ir karinio turto vagystėmis įtariamų kariškių byla perduota teismui

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu.

Paskelbta

-

Autorius

Cleyder Duque nuotrauka iš pexels

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl nusikalstamų veikų pareikšti septyniems Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos kariams bei dviem poligono teritorijoje pagal darbo sutartį dirbusiems asmenims.

Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės Pirmojo skyriaus prokuroras, o jį atliko Lietuvos kariuomenės Karo policijos Ikiteisminio tyrimo valdybos Vilniaus ikiteisminio tyrimo skyriaus pareigūnai.

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu. Kaltinimai dėl vagystės ir piktnaudžiavimo taip pat pareikšti kariams E. J., A. D., E. B ir G. V. Vagyste kaltinami ir du pagal darbo sutartį poligono teritorijoje dirbę asmenys.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2020 metų pavasarį iš Lietuvos kariuomenės poligono, esančio Švenčionių r., pagrobtas didelis kiekis – ne mažiau kaip 1 176 dėžės su daugiau nei 14 tūkst. vienetų sauso maisto davinių, skirtų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Sausumos pajėgų bataliono karių, dislokuotų Lietuvoje, maitinimui. Skaičiuojama, kad padaryta turtinė žala siekia daugiau nei 121 tūkst. eurų.

Įtariama, kad kariai, galimai veikdami bendrininkų grupėse, pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir iš minėtame poligone esančio angaro, tarnybiniais automobiliais galimai išgabeno ten saugomus JAV karių maisto davinius. Įtariama, kad kaltinamieji, siekdami pasipelnyti, pagrobtą turtą pardavė kitiems asmenims.

Remiantis surinktų duomenų visuma, apie tokią nusikalstamą veiką sužinojęs poligone tarnaujantis kuopos vadas V. K., galimai reikalavo kyšio už jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, jog jis nepraneš vadovybei apie vykdomą nusikaltimą. Įtariama, kad V. K. prie nusikalstamos veikos galėjo prisidėti sudarydamas tam tikras sąlygas, jog jam pavaldūs kariai tarnybos metu galėtų tęsti, įtariama, nusikalstamą veiką. Tyrimo duomenimis, mainais į tai, V. K. galėjo gauti atitinkamą dalį pinigų už pagrobtą ir realizuotą turtą.

Baudžiamoji byla prokuroro sprendimu perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Baudžiamasis kodeksas tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, numato bausmę laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, asmenys griežčiausiai baudžiami laisvės atėmimu iki septynerių metų. Už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimą Baudžiamasis kodeksas numato griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tas, kas pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, griežčiausiai baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Pagal: Lietuvos respublikos prokuratūrą

Skaityti

Kario diena

Karo psichologė Danutė Lapėnaitė padeda ne tik kariškiams, bet ir jų vaikams

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu…

Paskelbta

-

Autorius

Danutė Lapėnaitė | Asmeninio archyvo nuotraukos

Jūsų vaiko studijų planai nesutampa su jūsiškiais? O gal jums ne prie širdies, kad ketina pasirinkti jūsų profesiją arba iš viso nesiruošia mokytis toliau? Kaip bebūtų, šis momentas, kai sūnus arba dukra sprendžia dėl tolesnio gyvenimo kelio, šeimoje nėra paprastas. Karo psichologė Danutė Lapėnaitė nuėjo įdomų savo profesinio pašaukimo paieškų kelią. Kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistė Gitana Salickienė.    

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.  

Šiandien Danutė – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.  

– Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti  žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?  

– Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas. 

Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu. 

Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.  

– Jūsų sesuo  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis? 

– Vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės. 

Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai.  Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas. 

Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau. 

Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus – jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.   

 Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?  

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis. 

Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, – su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę – galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia – tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas. 

Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.

– Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka? 

– Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.

Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas. 

– Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?  

– Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.

Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas. 

Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai. 

 Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?  

– Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir  netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.  

Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.  

 Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui. 

– Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini. 

Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės. 

 Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę? 

– Tėvai, be abejo. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas. 

O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi. 

– O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas? 

– Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.

Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.  

– Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?

– Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą. 

– Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę? 

– Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius – vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti – patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų. 

– Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?   

– Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti. 

Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų. 

Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.  

Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.   

– Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?

– Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai. Jeigu tėvai rodo pagarbą, atsidavimą savo darbui, vaikas natūraliai renkasi šią profesiją kaip patikimą, nuo vaikystės pažįstamą veiklą. 

Tačiau visiems tėveliams labai svarbu kuo anksčiau priimti, kad vaiko popamokinė veikla ar vėliau pasirinkta studijų kryptis, profesija, ne visada gali ir turi sutapti su jų lūkesčiais.

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Pažintinė diena „Kariai vaikams“

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Paskelbta

-

Autorius

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 - oji rinktinės nuotraukos

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Vaikams buvo pristatytos KASP pajėgos ir kariuomenė, buvo organizuota viktorina ir kariška estafetė. Vaikams reikėjo pirmiausiai pasiruošti estafetei užsidedant šalmus, gaunant radijo stotį ir užsimaskuojant.

Vėliau sekė busimų jaunųjų šaulių taiklumo patikrinimas, sužeistojo gelbėjimas, šovinių suradimas ir granatos metimas. Vaikai koncertavo, noriai dalyvavo rungtyse su savo auklėtojomis. Džiugu matyti laimingus vaikus!

Parengta pagal Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 – oji rinktinės FB žinutę

Skaityti

Populiaru