Prisijunkite prie mūsų

Kario diena

Tvirta lyderystė – kovinės galios daugiklis. 2 dalis

Paskelbta

-

Asmeninio archyvo nuotraukos
Asmeninio archyvo nuotraukos

Prieš 27 metus | Asmeninio archyvo nuotraukos

„1991-ųjų sausio įvykių metu buvau dabartinių Seimo rūmų viduje ir buvau pasirengęs kariauti ir, jei reikėtų, žūti. Bet likimas lėmė dar pagyventi, patirti daug karinių bei gyvenimiškų nuotykių per mano beveik 30-ies metų tarnybą“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis.

Gruodžio mėnesį publikavome pokalbio pirmąją dalį – šiandien, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, internetinės svetainės skaitytojams siūlome 2-ąją interviu su šiuo Lietuvos kariuomenės vyresniuoju karininku dalį. Karininką kalbina Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis.

Papasakokite apie savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje pradžią. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Ar tiesa, kad seniau patriotizmo buvo gerokai daugiau nei dabar, kaip kartais galime išgirsti?

1991 metais, būdamas 17-metis, sausio įvykių metu įstojau į Laisvės gynėjų gretas, ginant Parlamentą – Lietuvos laisvės širdį. Tuo metu buvau studentas ir net nebuvo minčių tapti kariu. Tačiau žmogus galvoja ir planuoja, o Dievas plačiai šypsosi. Mano sąvokoje „karys“ ir „kariavimas“ yra kiekvienoje gamtos ir žmonių gyvenimo ląstelėje. Tiesa, mes skirtingai suprantame tas kariavimo sritis, būdus bei priemones. Vieni kariaujame dėl vietos po saule, kiti – dėl geresnio gyvenimo, treti – dėl ambicijų ar kažkokių tikslų, o kiti galvoja mažiausiai apie save ir truputį daugiau apie kitus – tokie išeina tarnauti į kariuomenę. Ten nebėra „Mano“ arba „Aš“. Ten atsiranda „Mūsų“ ir „Mes“.

Mano tarnybos pradžia susijusi su noru nebūti nuošalyje, kai valstybėje vyko radikalūs istoriniai pokyčiai, kai Lietuva vadavosi iš Sovietinės okupacijos pančių ir reikėjo apsispręsti ar likti supančiotam, ar išdrįsti juos suplėšyti. Aš pasirinkau Laisvės gynėjo kelią ir niekada gyvenime to nesigailėjau.

Didžiausi asmeniniai iššūkiai, su kuriais susidūriau, tai – nugalėti savo asmenines baimes, vidines dvejones, suprasti bei perprasti kur aš, kas aš esu ir kodėl esu čia bei ar sugebėsiu nepalūžti. Kai sugebėjau atsakyti pats sau į šiuos klausimus, man akyse atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Niekada gyvenime nebūčiau sugebėjęs nieko pasiekti ar padaryti, jei manęs nebūtų supę patys nuostabiausi žmonės pasaulyje. Vadai, kurie įkvėpdavo motyvacijos savo asmenine drąsa bei pavyzdžiu, bendražygiai, kurių drąsa ir energija tiesiog persiduodavo kaip elektra, o draugystė užgimusi karo meto sąlygose yra toks pamatas, kuris lydėjo ir tebelydi mane per visą gyvenimą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad vienu iš Parlamento gynybos periodu, mūsų parengtame gynybos plano dalyje, reikėjo paskirti mirtininkus atlikti tam tikras užduotis ir nepatikėsite, kad „burtų“ mesti nereikėjo, visada būdavo savanorių kas tai atliks.

Kai reikėjo pasiruošti ir Sovietų tankus užmėtyti „Molotovo kokteiliais“ mus iš karto įspėdavo, kad mes iš karto būsime sunaikinti, kadangi jie yra geriau ginkluoti ir tikrai stengsis apsisaugoti. Tai nei vieno iš mūsų nesustabdė – atvirkščiai sakėme, kad svarbiausia „neišeiti vienam, svarbu su savimi išsivesti nors vieną iš jų…“. Kai Parlamente per dieną prisiekdavome po keletą kartų ir prieš kiekvieną priesaiką mums primindavo, kad gyvi iš čia nebeišeisim, todėl geriau tegu pasilieka tik tie, kurie yra pasiryžę pasiaukoti – aš žiūrėjau į rikiuotėje esančių bendražygių akis ir suprasdavau, kad esu ten, kur Pilėnų ainiai galėtų didžiuotis šita karta savo vaikaičių, nes nei vienas iš mano bendražygių nepaliko posto ir neišėjo.

Patriotizmo negali būti nei per daug, nei per mažai. Anksčiau mūsų patriotizmas rėmėsi tuo, kad mes siekėme iškovoti laisvę savo valstybei, atstatyti ją, o tiksliau užtvirtinti paskelbtą Nepriklausomybę. Mes buvome spaudžiami super galingos jėgos, tai – Sovietinės kariuomenės, saugumiečių, kolaborantų, buvome žeminami, gąsdinami ir provokuojami Sovietinės propagandos, tačiau mes tiksliai žinojome, ko norime ir buvome susitaikę su pasekmėmis ir savo būsima auka. Anksčiau žmonės ėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto, kitų strateginių valstybinių objektų, kaip prie paskutinės laisvės bokšto, kadangi suprato, kad griuvus jiems naujus pastatyti bus be galo sunku.

Mūsų patriotizmui, moralei ir net pasaulėžiūros supratimui labai padėjo Lietuvos žmonės grįžę iš Sibiro tremčių, Lietuvos partizanai – Laisvės gynėjai, kurie dalijosi tikrąja, neiškraipyta Lietuvos valstybės, o tiksliau Lietuvos žmonių, kovos už laisvę istorijomis. Tai mus įkvėpdavo, tai mus formavo kaip naujos kartos Lietuvos piliečius ir galiausiai mes privalėjome pratęsti Lietuvos miško brolių darbus ir įrodyti, kad jų aukos nebuvo veltui, o mes turėsime pratęsti jų darbus.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kalbant apie dabartinį jaunimą, naująją kartą ir jos patriotizmą ir motyvacijas tai galiu drąsiai teigti, kad tiek, kiek į juos įdedame, tiek ir turime. Jie turi 100 kartų daugiau karinių priemonių, karinių žinių nei turėjome mes Parlamente: ginklai, šarvuočiai, karinis parengimas, mes esame didžiausiame pasaulyje kariniame NATO aljanse. Mes turime daugiau draugų ir esame stipresni nei kada nors esame buvę istorijoje. Jei nesugebėsime to paaiškinti ir parodyti savo jaunajai kartai (gali būti net kai kuriai vyresniajai), tai ir bus mūsų nesugebėjimas tinkamai motyvuoti savo karių.

Mes privalome atsiminti ir priminti bei dalintis savo didžia istorija, mūsų tarnybos ir gyvenimo pavyzdžiais – juk 1991 metai yra Lietuvos pergalės metai, kai stovėjome Laisvės sargyboje ir apgynėme laisvę. Mes turime ką perduoti jaunajai kartai, mes turime pavyzdžius, kuriais galime mokyti ir motyvuoti. O jei ji bus nemotyvuota, tai priežasčių turime ieškoti ne juose, o savyje, savo „vyriškame“ tylėjime, kuris dažnai nieko nepasako. Todėl atsakau, kad tiek tada, tiek ir dabar patriotizmo yra pakankamai, o to įrodymas yra atstatytas šaukimas į privalomą tarnybą. Juk kiek savanorių ateina tarnauti, kiek lieka profesinėje kario tarnyboje atlikę privalomą tarnybos laiką – ar tai nėra įrodymas kad turime motyvuotą ir patriotišką jaunąją kartą? Manau, kad einame teisingu jaunimo auklėjimo keliu.

Karinėse doktrinose minima, kad karys turi būti ne tik fiziškai pasirengęs, bet ir psichologiškai stiprus, atsparus. Jūsų nuomone, kaip įmanoma pasiekti šios simbiozės?

1991 metų pavasarį kartu su 14 Mokomojo junginio bendražygių buvau atrinktas į pirmąjį Lietuvos kariuomenės specialios paskirties oro desanto būrį. Tai buvo padalinys sukurtas kaip atsvara tuometiniam siautėjančiam Sovietų specialios paskirties padaliniams ir reagavimui į jų vykdomas teroristines operacijas Lietuvos teritorijoje. Ten išmokau, kad fiziškai galima sustiprėti per intensyvias treniruotes, kad kariui galima suformuoti pačius geriausius kovinius įgūdžius per daugybinius tų pačių pratimų pakartojimus. Taip po truputį ugdomos ir kario psichologinės savybės.

Pirmoje eilėje – supratingumas ir sąmoningumas apie komandinį darbą. Šis aspektas yra pagrindas daugumoje karinio rengimo sferų. Vienas specialistas gali daug, tačiau net vieno snaiperio ar žvalgo operacijai atlikti reikalinga daugybės žmonių indėlis: logistinis operacijos/užduoties aprūpinimas, žvalgybinė informacija apie taikinį/operacijos rajoną, parama oru/artilerija, o kur dar atsarginiai planai ir t.t. Kai pas karį ateina supratimas, kad kiekvienas žmogus sistemoje turi savo atsakomybės nišą ir ne nuo vieno žmogaus, tačiau tik visų bendrų pastangų dėka priklauso visos operacijos sėkmė. Kario fizinio parengimo išugdymas yra tik instruktoriui arba vadui skirto laiko bei kario vidinio nusiteikimo ir paties kario užsispyrimo klausimas. Psichologinės savybės ugdomos ilgiau ir specializuočiau, tačiau paraleliai fizinėms, jos viena kitą papildo ir užtvirtina. Tam, kad suprastum, ar jos yra pilnai įgytos, gali atskleisti tik realios krizinės situacijos. Kuo dažniau karys dalyvaus kariniuose mokymuose, pratybose, tarptautinėse operacijose, kuo dažniau su juo dirbs jo vadai, tuo daugiau pas jį susikaups tikėjimo bei pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Lietuvos kariuomenėje atkurtos treniruotės ir kovinės savigynos treniruotės bei varžybos kariams suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir individualiais koviniais įgūdžiais.

Labai svarbus aspektas, kad karys žinotų, kad jei jis bus sužeistas, jam bus suteikta maksimaliai greita ir profesionali medicininė parama, jei jis bus paimtas į nelaisvę, bus daroma viskas, kad jis būtų išlaisvintas ir net jei jis žūtų, jam ir jo šeimai bus parodyta pati didžiausia pagarba, jam brangūs žmonės niekada nebus palikti likimo valiai. Tai matydamas, suvokdamas ir stebėdamas tokius pavyzdžius aplink save, jame susiformuoja tikėjimas ir pasitikėjimas, kad valstybė, jo vadai, jo bendražygiai padarys dėl jo viską – reiškia ir jis dėl jų darys tą patį, net ir savo gyvybės sąskaita. Tam, kad pasiekti tokį kario supratingumo lygį neužtenka pažiūrėti motyvacinių filmų, jis tai privalo matyti pavyzdžius visos savo tarnybos metu, kaip elgiamasi su jo tarnyboje žuvusiais, mirusiais bendražygiais, sužeistaisiais. Karys, dalyvaudamas pratybose, turi pajusti, kad kariniai ginklai, technika, sąjungininkai, o ir jo bendražygiai šalia jo yra garantas, kad jis niekada nebus paliktas vienas, kad tik kartu jie yra tikras geležinis kumštis, tikra jėga kurios sėkmė didele dalimi priklauso nuo jo paties pasiryžimo kovoti.

Kario psichologinis parengimas turi būti orientuotas į pasitikėjimą savimi, savo vadais ir kovos draugais, kad jis suprastų, jog jo silpnumas ir baimė gali įtakoti viso padalinio nesėkmei. Tokiu būdu išugdoma labai svarbi kario savybė – atsakomybė už kitus. Kariui turi būti įdiegta supratimas, kad vidinės baimės ir abejonės yra tik laikinas efektas, kuris dažniausiai praeina tik prasidėjus mūšiui. Motyvavimas, vado vaidmuo kaip pavyzdžio visada karius nuteikia geriausiai ir padeda įveikti jo vidines baimes bei abejones. Kario karo meto psichologinis mąstymas, arba tiksliau nusiteikimas, yra formuojamas ne tik per pratybas ir karinius mokymus, bet tai yra nenutrūkstamas kario ugdymo procesas per motyvacinius pokalbius, per jo vertybes, per istoriją ir net per jo religiją. Jei karys turi ką ginti ir saugoti, jis turi dėl ko kariauti, jei ne, tai jis tiesiog samdinys, kuris kariaus ten, kur geriau sumokės. Jaunam žmogui visada reikia pradžioje padėti suvokti esmines vertybes ir kad tikroji Tėvynės sąvoka turi slėptis ne abstrakčiose sąvokose, tačiau jo artimiausioje ir jam suprantamiausioje aplinkoje – meilėje ir draugystėje savo artimiausių žmonių rate, kadangi gindamas Tėvynę jis turi suprasti, kad gina konkrečius jam svarbius asmenis: savo mamą, tėtį, sesę, brolius, žmoną, vaikus, bendražygius, visus kurie jam yra brangūs ir žinos, kad jie taip pat gins ir gerbs už tai ką jis dėl jų daro…

Kokiais Jūsų manymu svarbiausiais asmenybės bruožais (savybėmis) turėtų pasižymėti tikras lyderis? Kaip savo asmenybę ugdėte Jūs pats?

Manau, kad svarbiausia lyderio savybė – gebėjimas savo pavyzdžiu, charizma ar tiesiog vidiniu nusiteikimu įkvėpti savo karius padaryti tai, ko net jis pats nesugebėtų. Tikram lyderiui niekada nereikia būti ar apsimetinėti pačiu protingiausiu, drąsiausiu, teisiausiu. Lyderio geriausios savybės atsispindi jį supančiuose žmonėse. Kita svarbi savybė yra gebėti pripažinti savo klaidas. Baisiausia kai vadovas ieško kaltų ir net nesvarbu kieno tai kaltė. Už padalinio nesėkmę jis turi sugebėti prisiimti atsakomybę sau. Turi parodyti, kad nesėkmė ar klaida yra išmokta pamoka, būtina parodyti, kad klaidos yra žmogiškas reiškinys ir jas galima ištaisyti. Svarbi savybė – atvirumas su savo žmonėmis. Jei kariai žino, kad yra be galo sunkus uždavinys, o vadas bando pats jį išspręsti – jis bus paliktas vienas ją spręsti. Tačiau jei jis pasidalys juo su savo pavaldiniais visada atsiras gerų, originalių pasiūlymų kaip tai išspręsti. Tai formuoja komandinį darbą, pasitikėjimą ir atvirumą bei pasitikėjimą lyderiu. Pats baisiausias dalykas vadovui, kai jis nevaldo informacijos, kai ji yra užmaskuojama arba pataikaujant jam problema „nuspalvinama“ pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ilgainiui tai sukuria ilgalaikę problemą su garantuotai nesėkmingai liūdna pabaiga.

Turėjau gyvenime atvejį, kai įsikarščiavęs savo kabinete apšaukiau seržantą, apkaltinau jį neišmanymu, nekompetencija, tačiau po kurio laiko sužinojau, kad jis buvo teisus. Galvojau kaip savo klaidą ištaisyti. Penktadieniais vykdavo viso bataliono karių bendras rezultatų aptarimas. Liepiau seržantui atsistoti salėje, visiems papasakojau mano kabinete vykusią situaciją ir tai, kad ant jo šaukiau, bei prie visų pripažinau, kad aš buvau visiškai neteisus, o karys buvo teisus ir prie visų jo atsiprašiau. Karys susijaudino iki ašarų, o aš įsitikinau, kad nuo to mano autoritetas visiškai nenukentėjo.

Kitas atvejis kai reikia būti atviram ir parodyti žmonėms jų darbo rezultatus, kad jie daro vertingą ir visai sistemai naudingą darbą. Vyko bataliono transformacija iš pėstininkų bataliono į logistikos. Daugelis buvo nusivylę, kadangi būti „kietais pėstininkais“ visiems garbė, o logistu būti nelabai norisi. Liepiau logistikos ir operacijų karininkams kiekvieną penktadienį pateikti bataliono atliktus rezultatus. Juos palyginti su geografiniais atstumais ir panašiai (pvz. autotransporto kuopa per savaitę nuvažiavo virš N km, o tai yra N kartų aplink Lietuvą. Buvo pervežta N tonų krovinių, o tai yra tiek ir tiek šaudmenų normų brigadai kariauti visą mėnesį, buvo suremontuota tiek ir tiek karinės technikos, išvalyta tiek ir tiek vandens ir pan.). Kariams buvo įdiegta pasididžiavimas savo tarnyba, veiklos rezultatais, padalinyje pasikeitė nuotaikos. Visi suprato, kad be logistikos pėstininkai tik nuogi vaikštantys žmogeliai po pratybų lauką…

Aš savo savybių neugdžiau, vadovas yra bevertis be jį supančių žmonių – jas man ugdė žmonės. Tai mano kariai man įdiegė pasitikėjimą savimi, tai jie man sudarė galimybes tobulėti, nes tik per juos pamačiau savo klaidas, supratau, kaip man toli iki lyderio, kuris gebėtų nuspėti ateities veiksmus ir surasti pačius geriausius sprendimus. Po kiekvieno dalinio, kuriame tarnavau ar jam vadovavau, visada padarydavau savo asmenines išvadas. Metus vadovavus Artilerijos batalionui supratau, kad vienas niekada ir nieko nepadarysi. Po tarnybos Marijampolės Vytenio batalione atėjo supratimas, kad visa vertybė slypi tik jo žmonėse.

Technika keičiasi kas metai, procedūros išmokstamos ir pamirštamos, tačiau pagarba kariui, pagalba net tada kai jis to nežino ir supratimas, kad visoje sistemoje svarbiausia yra žmogus – jau didžiulis žingsnis į tapimą lyderiu. Išmokau suprasti, kad kariui ateiti ir paprašyti vado paramos ir pagalbos dažnai reikia pereiti didžiules vidines abejones ir net kančias. Todėl stengiausi eiti pirmas iki jų, bandžiau kuo dažniau apsilankyti pratybose, pakalbinti juos ir nebūtinai „kalbėti miniai“, tačiau sugebėti praeinant nors ranką paspausti, per petį paplekšnoti, prisėsti šalia ir šiaip tiesiog pasikalbėti kaip jam sekasi.

Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos kariuomenė tapo gerokai modernesne, geriau ginkluota, tačiau vis vien už bet kokios įrangos ar ginklo stovi žmogus – karys. Jūsų manymu, kokie būtų svarbiausi LK ateities prioritetai?

Lietuvos kariuomenės prioritetus nustato Lietuvos kariuomenės vadas. Jie labai tiksliai ir aiškiai suformuluoti. Aš savo gyvenime visada vadovavausi principu, kad nereikia kvestionuoti vadovų sprendimų. Jei kiekvienas pradėsime dėliotis savo prioritetas, nesivadovaudami nustatytais, tai bus chaosas. Aš niekada nebijojau išsakyti savo nuomonės, tačiau stengiausi be reikalo ir akių nedraskyti. Galiu tik perteikti savo, 1992 metų birželio 6 dienos susidarytą vaizdą, stebint „Geležinio vilko“ vardo suteikimo šventę katedros aikštėje Vilniuje. Tuo metu galvojau, kad jei 1991 metais mes sugebėjome atstovėti parlamente be ginklų, o per metus laiko sugebėjome nuo visiško nulio parengti jau antrą šauktinių kartą, ne tik jau ginkluotą tikriausiais ginklais, tačiau motyvuotus karius, pasirengusius ginklu ginti tėvynę taip, kaip mes ją planavome be ginklų prieš metus laiko. Prioritetai buvo tada, tokie jie liks ir per amžius tai – Lietuvos kariuomenės karys – parengtas bei motyvuotas Lietuvos gynėjas, kuris visada buvo, yra ir bus pasirengęs kovoti už savo šalį, už savo Tėvynę. Jei priešas tai žinos, tai daug kartų pagalvos, prieš nuspręsdamas sukelti grėsmę mūsų valstybės Nepriklausomybei.

Jūsų patarimai iš savo patirties jaunesniesiems karių vadams? Kaip tampama tikru vadu?

Kas yra tikras vadas? Aš manau, kad tai žmogus kuris geba prisiimti viso padalinio nesėkmes asmeniškai, o visus gerus darbus padalinti tiems, kas daugiausia prisidėjo prie rezultato. Taip kaip ir šeimoje: tėvas prisiima namų problemas, o kai kas nors įvyksta gero tai sėdi ir mėgaujasi savo vaikų triumfu, nes tai yra tikras apdovanojimas. Kai matote vyresnį karininką, kuris turi daug apdovanojimų, tai žinokite, kad jie nerodo, koks jis didis, tai rodo kiek daug jo žmonės yra padarę, kad jis tokiu tapo, kiek daug jie yra įdėję į dalinio rezultatus, kad jie buvo taip apdovanoti.

Taisyklių nėra, tačiau yra paprastos gyvenimiškos tiesos: pirmiausia – niekada nekalbėk neišklausęs kito nuomonės, niekada nebausk žmogaus už pirmą nusižengimą, kadangi klysti žmogiška, antras nusižengimas reikalauja drausminės atsakomybės, o trečia jau rodo blogus įpročius, kuriuos privaloma naikinti. Neapsimesk tuo, kuo iš tikro nesi – žmonės labai greitai permato veidmainį ir po to bus labai sunku atstatyti autoritetą padalinyje. Niekada nepeik prieš tave buvusių vadų, jei jau atėjai į šį padalinį, tai faktas, kad kažkas prieš tave suformavo šią komandą, kažkas iki tavęs rūpinosi tuo padaliniu ir niekada nebūk tikras, kad būsi geresnis už jį, tačiau kopijuoti irgi nereikia. Žmonės sprendžia pagal tavo darbus, o ne pagal žodžius ar net nuomonę.

Aš gyvenime ir tarnyboje naudoju vadinamąjį baltos pirštinės dėsnį. Tai, kai pirštu rodai į ką nors ir jį kaltini kažkuo, tai visada privalai atminti, kad trys pirštai visada žiūri į tave ir jie tavęs klausia: o tu jam pasakei aiškiai bei tiksliai ko iš jo nori? Ar tu jam sudarei sąlygas bei skyrei reikalingą aprūpinimą tai užduočiai atlikti? Ar tu jį treniravai ir apmokei tai padaryti, kad dabar kaltini? Jei sugebi į šiuos klausimus atsakyti, tai gerai, o jei ne, tai prieš ką nors išsikviesdamas į kabinetą apkaltinimui ar bausmei, prieš tai atsistok prieš veidrodį ir užduok sau šiuos klausimus.

Ačiū už pokalbį.

Biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188732677. Šv. Ignoto g. 8, LT-01144 Vilnius, tel. (8 5) 278 5001, faks. (8 5) 212 6170, el. p. LK.kanceliarija@mil.lt. PVM mokėtojo kodas LT 887326716. © Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija

Skelbimas
Spauskite norėdami komentuoti

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kario diena

Kyšininkavimu ir karinio turto vagystėmis įtariamų kariškių byla perduota teismui

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu.

Paskelbta

-

Autorius

Cleyder Duque nuotrauka iš pexels

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai dėl nusikalstamų veikų pareikšti septyniems Lietuvos kariuomenės profesinės karo tarnybos kariams bei dviem poligono teritorijoje pagal darbo sutartį dirbusiems asmenims.

Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės Pirmojo skyriaus prokuroras, o jį atliko Lietuvos kariuomenės Karo policijos Ikiteisminio tyrimo valdybos Vilniaus ikiteisminio tyrimo skyriaus pareigūnai.

Tyrimo duomenimis, du Švenčionių r. poligono kariai, A. S., K. L., ir kuopos vadas V. K. kaltinami vagyste, piktnaudžiavimu, kyšininkavimu bei papirkimu. Kaltinimai dėl vagystės ir piktnaudžiavimo taip pat pareikšti kariams E. J., A. D., E. B ir G. V. Vagyste kaltinami ir du pagal darbo sutartį poligono teritorijoje dirbę asmenys.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2020 metų pavasarį iš Lietuvos kariuomenės poligono, esančio Švenčionių r., pagrobtas didelis kiekis – ne mažiau kaip 1 176 dėžės su daugiau nei 14 tūkst. vienetų sauso maisto davinių, skirtų Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Sausumos pajėgų bataliono karių, dislokuotų Lietuvoje, maitinimui. Skaičiuojama, kad padaryta turtinė žala siekia daugiau nei 121 tūkst. eurų.

Įtariama, kad kariai, galimai veikdami bendrininkų grupėse, pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir iš minėtame poligone esančio angaro, tarnybiniais automobiliais galimai išgabeno ten saugomus JAV karių maisto davinius. Įtariama, kad kaltinamieji, siekdami pasipelnyti, pagrobtą turtą pardavė kitiems asmenims.

Remiantis surinktų duomenų visuma, apie tokią nusikalstamą veiką sužinojęs poligone tarnaujantis kuopos vadas V. K., galimai reikalavo kyšio už jo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, jog jis nepraneš vadovybei apie vykdomą nusikaltimą. Įtariama, kad V. K. prie nusikalstamos veikos galėjo prisidėti sudarydamas tam tikras sąlygas, jog jam pavaldūs kariai tarnybos metu galėtų tęsti, įtariama, nusikalstamą veiką. Tyrimo duomenimis, mainais į tai, V. K. galėjo gauti atitinkamą dalį pinigų už pagrobtą ir realizuotą turtą.

Baudžiamoji byla prokuroro sprendimu perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Baudžiamasis kodeksas tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, numato bausmę laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, asmenys griežčiausiai baudžiami laisvės atėmimu iki septynerių metų. Už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens papirkimą Baudžiamasis kodeksas numato griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tas, kas pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, griežčiausiai baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Pagal: Lietuvos respublikos prokuratūrą

Skaityti

Kario diena

Karo psichologė Danutė Lapėnaitė padeda ne tik kariškiams, bet ir jų vaikams

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu…

Paskelbta

-

Autorius

Danutė Lapėnaitė | Asmeninio archyvo nuotraukos

Jūsų vaiko studijų planai nesutampa su jūsiškiais? O gal jums ne prie širdies, kad ketina pasirinkti jūsų profesiją arba iš viso nesiruošia mokytis toliau? Kaip bebūtų, šis momentas, kai sūnus arba dukra sprendžia dėl tolesnio gyvenimo kelio, šeimoje nėra paprastas. Karo psichologė Danutė Lapėnaitė nuėjo įdomų savo profesinio pašaukimo paieškų kelią. Kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistė Gitana Salickienė.    

Danutė augo kariškio šeimoje, daug žinojo apie tėčio profesiją, uniformuotų žmonių draugija jai visada buvo sava. Užaugusi Danutė svajojo būti gydytoja, dažnai save piešė vilkinčią baltu chalatu, bet labai anksti susidomėjo psichologo profesija. Šie planai išsipildė. Tačiau netikėtai jos gyvenimo dalimi tapo ne tik psichologija, bet ir kariuomenė. Prieš dvidešimt metų ji ėmėsi būtent karo psichologės pareigų.  

Šiandien Danutė – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus viršininkė, NATO psichikos sveikatos specialistų veikloje dalyvaujanti psichologė, dirbusi tarptautinėse misijose Irake ir Afganistane, o laisvalaikiu prisidedanti prie karių pasirengimo santuokos sakramentui.  

– Sakoma, kad geram psichologui reikia mokytojo talento, nes turės mokyti  žmogų pažinti save. Kodėl psichologiją pasirinkote Jūs?  

– Pirmą kartą su psichologijos mokslu susidūriau dar būdama moksleive, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Tuo metu psichologas mokykloje buvo labai pažangu ir mūsų gimnazijoje, vienoje iš nedaugelio šalyje, dirbo psichologė Regina Grėblikienė. Žaidybinis psichologinių žinių perteikimas moksleiviams, užsiėmimai grupėse buvo nauja ir įdomu. Pedagogė mokėjo sudominti, gebėjo užmegzti artimą kontaktą. Prisimenu tą gerą jausmą, kada esi įkvėptas. 

Mokytojos asmenybė, o ne pati disciplina, užkabino. Manau, kad ši mokytoja nulėmė mano profesijos pasirinkimą, ji pati, kaip asmenybė, imponavo eiti tuo pačiu keliu. 

Buvau gal dešimtokė, kai grįžusi iš mokyklos pareiškiau, kad studijuosiu psichologiją. Nors suvokimas apie psichologiją dar buvo miglotas, bet jau supratau, kad šis mokslas gali padėti pažinti žmogų, kad labai įdomu pažinti kitą žmogų ir save patį. Šiandien, po dvidešimties darbo metų, tai tebėra įdomu.  

– Jūsų sesuo  priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnė, Jūs pati esate kariuomenės žmogus. Ar tokių profesijų pasirinkimas gali būti atsitiktinis? 

– Vienintelė civilė mūsų šeimoje – mama. Bet ji juokauja esanti generolė, nes mums visiems vadovauja. Tėtis į atsargą išėjo užtarnavęs pulkininko leitenanto laipsnį, abi su sese esam uniformuotos pareigūnės, majorės. 

Prisipažinsiu, kad baigus psichologijos magistro studijas, minčių apie kariuomenę net nebuvo. Bet dabar manau, kad mano kelias į kariuomenės struktūrą su vaikystės patirtimi yra susijęs visu šimtu procentų. Iki keturiolikos metų su tėvais gyvenome kariniame miestelyje Čeliabinske (Rusija). Kone visų bendramokslių tėčiai, mamos, abu tėvai arba senelis buvo kariškiai.  Toks gyvenimo scenarijus ir man natūraliai buvo labai artimas. 

Mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, su šeima iš karto grįžome į Lietuvą. Baigusi mokslus, dairiausi darbo ir, pasiūlius kurso draugui, sudalyvavau karo psichologės konkurse. Tai buvo vienas iš mano pasirinktų konkursų, tuomet jį laimėjau. 

Toks jausmas, kad į kariuomenę patekau atsitiktinai. Bet gerokai vėliau, pačiai dalyvaujant asmeninėse terapijose, labiau save pažinusi, supratau savo pasirinkimus – jie nėra atsitiktiniai, mes nesąmoningai einame tarsi pramintu taku. Kariuomenės gyvenimas man artimas ir savas, pažįstamas. Darbo vietoje iš karto pasijutau komfortiškai.   

 Ar psichologo pagalba kariuomenėje paklausi, ar vis dar tenka susidurti su stereotipais, kad į psichologą kreipiasi tik silpnas žmogus?  

– Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad taip nėra. Kariuomenėje juk tie patys žmonės, nėra jie iš kažkokios kitos planetos. Bet galiu palyginti, kaip keitėsi padėtis per dvidešimt metų. Tas skirtumas yra didžiulis, sakyčiau, kad įvyko tikras proveržis. 

Ypač jaunimas, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – šauktiniai ateina su kitokiu požiūriu. „Noriu save labiau pažinti, tobulėti kaip asmenybė“, – su tokiais pasakymais ateina šauktiniai pas karo psichologus. Ir nuo vado labai priklauso, jie užduoda toną. Jei vadas pasako, kad mes turim nerealią galimybę – galime gauti psichologo pagalbą, ji yra šalia – tai labai didelė paskata. Dažniausios šauktinių problemos yra adaptacija naujoje aplinkoje, stresas. 

Bet ir profesinės karo tarnybos kariai nevengia kreiptis į mane ar koleges. Teikiam pagalbą sistemoje dirbantiems civiliams, karių šeimoms.

– Minite šeimas, o ar tenka ir su vaikais susitikti? Kaip vaikas priima tą kitonišką šeimos gyvenimą, su nuolatinėmis kelionėmis, vis nauja aplinka? 

– Vaikams, esant poreikiui, padeda specialiai pasirengęs psichologas. Tenka pagelbėti kariškių vaikams, iškilus elgesio, mokymosi problemų. Kartais vaikams būna sunku adaptuotis naujoje arba dažnai besikeičiančioje aplinkoje. Tarkim, tėčiui tarnaujant NATO padalinyje, reikia prisitaikyti vis kitoje šalyje, prie kitos kultūros.

Šiuo metu pradėjome nuotolines konsultacijos, tai labai palengvina galimybę pasiekti kiekvieną, kai tik prireikia. Visais atvejais įveikti sunkumus padeda komandinis darbas – reikalinga ne tik psichologo pagalba, bet ir artimųjų įsitraukimas. 

– Jūsų veiklos sritis labai plati: mokymai, psichologinė pagalba. Kur jaučiatės reikalingiausia, save labiausiai realizuojate?  

– Be abejonės, ta sritis yra krizių psichologija ir savalaikė pagalba kariams, jų kolegoms ar šeimos nariams. Krizę sukelti gali bet kokia nelaimė: netikėta kario žūtis, savižudybė, sunki trauma, nepagydoma liga. Įvairiausių dalykų nutinka. Manau, kad čia didžiausia mano darbo prasmė.

Daug metų su kolege vedu netekčių grupę, irgi itin atsakinga sritis. Vykstame į misijas, padedame mūsų kariams psichologiškai. Psichologai su kariais bendrauja visos tarptautinės operacijos metu, o pasiruošimo misijai laikotarpiu viena iš svarbių dalių yra psichologinis pasirengimas. 

Dirbame ir mobilioje krizių reagavimo komandoje. Esame tie žmonės, kurie prireikus vyksta į bet kurią vietą, kur yra mūsų kariai. 

 Teko dirbti misijose Irake ir Afganistane. Ar skiriasi psichologo darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?  

– Būnant savo šalyje ir išvykus, problemos keičiasi. Žmonės ilgą laiką nemato šeimos, vaikų ir  netenka labai svarbaus palaikymo šaltinio. Nors dabar yra plačios galimybės palaikyti ryšį, net jei skiria didžiulis atstumas, bet nebelieka tiesioginio kontakto. Kai esi už tūkstančių kilometrų, gali tik patarti, jeigu kokia problema šeimoje. Bet, kita vertus, kariai tokiomis sąlygomis yra atviresni, mažiau gynybiški ir lengviau priima pagalbą.  

Beje, dirbant misijoje, tarptautinėse operacijose, paties psichologo laukia didesni iššūkiai: reikia ne tik su savo emocijomis susitvarkyti, bet ir resursų sukaupti, kad kitam galėtum padėti, juk būtent tu pats, tavo asmenybė ir yra pagrindinis įrankis, galintis pagelbėti kariui.  

 Įdomu, kad lydite mūsų karius ir dvasinėje kelionėje, padedate pasirengti santuokos sakramentui. 

– Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčia rūpinasi mūsų karių sielovada. Su kolege čia vedu vieną mokymą iš devynių programoje būsimiems sutuoktiniams. Ši mokymų dalis orientuota paruošti kariškius ir jų būsimas(-us) sutuoktines(-ius) galimiems gyvenimo iššūkiams, ilgiems išsiskyrimams. Reikia padėti iš anksto suprasti, kad neišvengiamai teks susidurti su tokiais momentais, kai tavo žmogaus šalia nebus šešis mėnesius arba ilgiau. O tuo metu gali nutikti įvairių dalykų. Tam reikia pasiruošti. Civiliams ši mokymo dalis nėra privaloma, bet kartais jie ateina smalsumo vedini. 

Pridursiu, kad savo darbe matau daug jaunų žmonių. Mane žavi šiuolaikinio jaunimo laisvė ir drąsa, mokėjimas apginti savo nuomonę. Matau išsiskleidusias ir kūrybiškas asmenybes, kurioms artima savanorystė, dvasinės vertybės. 

 Kas formavo Jus pačią kaip asmenybę? 

– Tėvai, be abejo. Jų suteikta laisvė ieškoti savęs, palaikymas. Iš jų ir sąmoningai, ir nesąmoningai perėmiau labai daug vertybių. Abi močiutės buvo nuostabios, išmintingos. Taip pat draugai visada užėmė svarbią vietą. Manau, kad paauglystėje ir jaunystėje draugai labai paveikia vieni kitus. Bendraudami tarsi perimam vieni iš kitų vertybes, kurias iš šeimos atsinešėm į bendrą buvimą. Man tas pasidalijimas su draugais šeimos vertybėmis, požiūriu visada buvo aiškus, matomas. 

O kariškas gyvenimas išmetė iš komforto zonos ir mokė nuolankumo. Juk turi vykdyti komandas, turi paklusti. Tai nėra lengva. Tuo pačiu įgijau drąsos, gebėjimą apsiginti ir kitą apginti. Buvau kur kas ramesnė ir tylesnė, dabar vadovauju per dvidešimties karo psichologų grupei, esu atsakinga ne vien už save, keičiuosi. 

– O koks pats spalvingiausias Jūsų vaikystės prisiminimas? 

– Labai ryškiai ir šiltai prisimenu savo močiutės kiemo sūpynes, padarytas iš ant beržo šakų užmestų virvių. Labai daug praleisdavau ten laiko, žaisdavome, bendraudavome su kaimynais, pusseserėmis ir pusbroliais. Kadangi nuo tos vietos gerai matydavosi keliukas, kuriuo atvykdavo pas močiutę svečiai mašinomis arba dviračiais, nekantriai laukdavau prie sūpynių. Ši vieta net ir dabar dažnai man iškyla kaip saugumo, ramybės, jaudulio, artėjančio nuotykio, vaikystės ir paauglystės svajonių vieta. Sugrįžtu į ją mintimis, kai noriu jaustis saugi ir rami.

Profesijos pasirinkimo tema kalbiname Gitaną Salickienę, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės srities specialistę.  

– Gitana, kaip tėvams įžvelgti vaiko gabumus, polinkius, nukreipti teisinga linkme?

– Vaikai auga su tėvais nuo gimimo ir tik tėvai gali jausti, į kur atžala linksta: sportą, meninius užsiėmimus, domina ramesnė ar aktyvesnė veikla ir pan. Tačiau neretai būna, kad kai kurie dalykai lieka nepastebėti. Todėl nevenkime pasikalbėti šia tema su mokytojais, draugais, jie gali ateiti mums į pagalbą, pasidalyti savo pastebėjimais apie matomus vaiko gabumus. Nereikėtų baimintis, auginant vaiką, išbandyti daugiau skirtingų užsiėmimų, tai padės įžvelgti, kas vaiką domina, kokia veikla teikia pasitenkinimą. 

– Kaip elgtis, kai vaikas itin dažnai keičia veiklas? Ar derėtų atkreipti dėmesį į tam tikrų vaiko savybių ugdymą, pavyzdžiui, kantrybę? 

– Manau, kad normalu, kai vaikai nori keisti būrelius – vieno atsisako, kitą pradeda lankyti. Tik išbandęs veiklą, vaikas gali suprasti – patinka ar nelabai. Normalu yra ir persigalvoti, net kai lankytas būrelis buvo kelis metus, pasiekimai matomi. Tėvai neturėtų savo atžalų versti, spausti ar įsakyti tęsti būrelio lankymą. Tokiu būdu ardomas santykis tarp tėvų ir vaikų, mažėja pasitikėjimas tarp abiejų pusių. Be to, priverstinė veikla niekada nebus kūrybiška ir neatneš jokios naudos. Tačiau, žinoma, reikia pratinti vaiką įveikti sunkumus ir nemesti veiklos vien todėl, kad reikia įdėti pastangų. 

– Koks amžius laikomas brandžiu galvoti apie profesinę karjerą ir kokie veiksniai jam turi įtakos? Ar skatinti vaiką pomėgius sieti su studijų krypties pasirinkimu?   

– Šeimoje turėtų būti palengva diskutuojama ir svarstoma, kokia veikla yra artimiausia vaikui, kokios galimos darbo kryptys, koks reikalingas išsilavinimas ir darbiniai gebėjimai. Laikui bėgant tai persvarstyti, įsivertinti. 

Patartina vaikus pratinti prie minties apie pokyčius, kad išmoktų lankstumo, prireikus išdrįstų ieškoti kito darbo, keisti specializaciją, nepaisant amžiaus ar kitų ribų. 

Vaikas labai anksti pradeda identifikuoti save su kažkokia profesija, tik to, žinoma, dar negeba įvardyti. Todėl pasirinkimuose svarbus tėvų pavyzdys, kaip jie reaguoja į savo ir kitų darbus, kaip apie tai kalba. Juolab kad šiuo laikotarpiu dauguma dirba iš namų, tad ir vaikai daugiau mato tėvus dirbančius ir jų požiūrį į darbą.  

Vaikas turi sulaukti tėvų paramos priimant sprendimus dėl būsimos karjeros. Dera atsižvelgti ne tik į biologinę vaiko brandą, bet ir psichosocialinę, kuri rodo, kad vaikas pasiekia savo tapatumą ir yra apsisprendęs kuo nori ateityje užsiimti.   

– Kokios priežastys paskatina vaikus pasirinkti savo tėvų profesiją?

– Pakalbinę mokytoją, policininką, mediką, aktorių, tikrai neretai išgirstume, kad tos pačios profesijos atstovai buvo ir tėvai ar net seneliai. Kad vaikas rinksis tėvų specialybę yra tarsi užkoduota daugumoje šeimų, jeigu augdamas vaikas mato meilę tai veiklai. Jeigu tėvai rodo pagarbą, atsidavimą savo darbui, vaikas natūraliai renkasi šią profesiją kaip patikimą, nuo vaikystės pažįstamą veiklą. 

Tačiau visiems tėveliams labai svarbu kuo anksčiau priimti, kad vaiko popamokinė veikla ar vėliau pasirinkta studijų kryptis, profesija, ne visada gali ir turi sutapti su jų lūkesčiais.

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Pažintinė diena „Kariai vaikams“

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Paskelbta

-

Autorius

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 - oji rinktinės nuotraukos

Minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, Rinktinės 602 pėstininkų kuopos kariai organizavo pažintinę dieną vaikams „Kariai vaikams“. Renginys vyko lopšelio darželio „Drugelis“ teritorijoje dalyvaujant darželio personalui ir auklėtiniams.

Vaikams buvo pristatytos KASP pajėgos ir kariuomenė, buvo organizuota viktorina ir kariška estafetė. Vaikams reikėjo pirmiausiai pasiruošti estafetei užsidedant šalmus, gaunant radijo stotį ir užsimaskuojant.

Vėliau sekė busimų jaunųjų šaulių taiklumo patikrinimas, sužeistojo gelbėjimas, šovinių suradimas ir granatos metimas. Vaikai koncertavo, noriai dalyvavo rungtyse su savo auklėtojomis. Džiugu matyti laimingus vaikus!

Parengta pagal Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6 – oji rinktinės FB žinutę

Skaityti

Populiaru