Prisijunkite prie mūsų

Kario diena

Tvirta lyderystė – kovinės galios daugiklis. 2 dalis

Paskelbta

-

Asmeninio archyvo nuotraukos
Asmeninio archyvo nuotraukos

Prieš 27 metus | Asmeninio archyvo nuotraukos

„1991-ųjų sausio įvykių metu buvau dabartinių Seimo rūmų viduje ir buvau pasirengęs kariauti ir, jei reikėtų, žūti. Bet likimas lėmė dar pagyventi, patirti daug karinių bei gyvenimiškų nuotykių per mano beveik 30-ies metų tarnybą“, – sako pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis.

Gruodžio mėnesį publikavome pokalbio pirmąją dalį – šiandien, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, internetinės svetainės skaitytojams siūlome 2-ąją interviu su šiuo Lietuvos kariuomenės vyresniuoju karininku dalį. Karininką kalbina Dr. Jono Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos karininkas kpt. Andrius Jurgaitis.

Papasakokite apie savo tarnybos Lietuvos kariuomenėje pradžią. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Ar tiesa, kad seniau patriotizmo buvo gerokai daugiau nei dabar, kaip kartais galime išgirsti?

1991 metais, būdamas 17-metis, sausio įvykių metu įstojau į Laisvės gynėjų gretas, ginant Parlamentą – Lietuvos laisvės širdį. Tuo metu buvau studentas ir net nebuvo minčių tapti kariu. Tačiau žmogus galvoja ir planuoja, o Dievas plačiai šypsosi. Mano sąvokoje „karys“ ir „kariavimas“ yra kiekvienoje gamtos ir žmonių gyvenimo ląstelėje. Tiesa, mes skirtingai suprantame tas kariavimo sritis, būdus bei priemones. Vieni kariaujame dėl vietos po saule, kiti – dėl geresnio gyvenimo, treti – dėl ambicijų ar kažkokių tikslų, o kiti galvoja mažiausiai apie save ir truputį daugiau apie kitus – tokie išeina tarnauti į kariuomenę. Ten nebėra „Mano“ arba „Aš“. Ten atsiranda „Mūsų“ ir „Mes“.

Mano tarnybos pradžia susijusi su noru nebūti nuošalyje, kai valstybėje vyko radikalūs istoriniai pokyčiai, kai Lietuva vadavosi iš Sovietinės okupacijos pančių ir reikėjo apsispręsti ar likti supančiotam, ar išdrįsti juos suplėšyti. Aš pasirinkau Laisvės gynėjo kelią ir niekada gyvenime to nesigailėjau.

Didžiausi asmeniniai iššūkiai, su kuriais susidūriau, tai – nugalėti savo asmenines baimes, vidines dvejones, suprasti bei perprasti kur aš, kas aš esu ir kodėl esu čia bei ar sugebėsiu nepalūžti. Kai sugebėjau atsakyti pats sau į šiuos klausimus, man akyse atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Niekada gyvenime nebūčiau sugebėjęs nieko pasiekti ar padaryti, jei manęs nebūtų supę patys nuostabiausi žmonės pasaulyje. Vadai, kurie įkvėpdavo motyvacijos savo asmenine drąsa bei pavyzdžiu, bendražygiai, kurių drąsa ir energija tiesiog persiduodavo kaip elektra, o draugystė užgimusi karo meto sąlygose yra toks pamatas, kuris lydėjo ir tebelydi mane per visą gyvenimą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad vienu iš Parlamento gynybos periodu, mūsų parengtame gynybos plano dalyje, reikėjo paskirti mirtininkus atlikti tam tikras užduotis ir nepatikėsite, kad „burtų“ mesti nereikėjo, visada būdavo savanorių kas tai atliks.

Kai reikėjo pasiruošti ir Sovietų tankus užmėtyti „Molotovo kokteiliais“ mus iš karto įspėdavo, kad mes iš karto būsime sunaikinti, kadangi jie yra geriau ginkluoti ir tikrai stengsis apsisaugoti. Tai nei vieno iš mūsų nesustabdė – atvirkščiai sakėme, kad svarbiausia „neišeiti vienam, svarbu su savimi išsivesti nors vieną iš jų…“. Kai Parlamente per dieną prisiekdavome po keletą kartų ir prieš kiekvieną priesaiką mums primindavo, kad gyvi iš čia nebeišeisim, todėl geriau tegu pasilieka tik tie, kurie yra pasiryžę pasiaukoti – aš žiūrėjau į rikiuotėje esančių bendražygių akis ir suprasdavau, kad esu ten, kur Pilėnų ainiai galėtų didžiuotis šita karta savo vaikaičių, nes nei vienas iš mano bendražygių nepaliko posto ir neišėjo.

Patriotizmo negali būti nei per daug, nei per mažai. Anksčiau mūsų patriotizmas rėmėsi tuo, kad mes siekėme iškovoti laisvę savo valstybei, atstatyti ją, o tiksliau užtvirtinti paskelbtą Nepriklausomybę. Mes buvome spaudžiami super galingos jėgos, tai – Sovietinės kariuomenės, saugumiečių, kolaborantų, buvome žeminami, gąsdinami ir provokuojami Sovietinės propagandos, tačiau mes tiksliai žinojome, ko norime ir buvome susitaikę su pasekmėmis ir savo būsima auka. Anksčiau žmonės ėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto, kitų strateginių valstybinių objektų, kaip prie paskutinės laisvės bokšto, kadangi suprato, kad griuvus jiems naujus pastatyti bus be galo sunku.

Mūsų patriotizmui, moralei ir net pasaulėžiūros supratimui labai padėjo Lietuvos žmonės grįžę iš Sibiro tremčių, Lietuvos partizanai – Laisvės gynėjai, kurie dalijosi tikrąja, neiškraipyta Lietuvos valstybės, o tiksliau Lietuvos žmonių, kovos už laisvę istorijomis. Tai mus įkvėpdavo, tai mus formavo kaip naujos kartos Lietuvos piliečius ir galiausiai mes privalėjome pratęsti Lietuvos miško brolių darbus ir įrodyti, kad jų aukos nebuvo veltui, o mes turėsime pratęsti jų darbus.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kalbant apie dabartinį jaunimą, naująją kartą ir jos patriotizmą ir motyvacijas tai galiu drąsiai teigti, kad tiek, kiek į juos įdedame, tiek ir turime. Jie turi 100 kartų daugiau karinių priemonių, karinių žinių nei turėjome mes Parlamente: ginklai, šarvuočiai, karinis parengimas, mes esame didžiausiame pasaulyje kariniame NATO aljanse. Mes turime daugiau draugų ir esame stipresni nei kada nors esame buvę istorijoje. Jei nesugebėsime to paaiškinti ir parodyti savo jaunajai kartai (gali būti net kai kuriai vyresniajai), tai ir bus mūsų nesugebėjimas tinkamai motyvuoti savo karių.

Mes privalome atsiminti ir priminti bei dalintis savo didžia istorija, mūsų tarnybos ir gyvenimo pavyzdžiais – juk 1991 metai yra Lietuvos pergalės metai, kai stovėjome Laisvės sargyboje ir apgynėme laisvę. Mes turime ką perduoti jaunajai kartai, mes turime pavyzdžius, kuriais galime mokyti ir motyvuoti. O jei ji bus nemotyvuota, tai priežasčių turime ieškoti ne juose, o savyje, savo „vyriškame“ tylėjime, kuris dažnai nieko nepasako. Todėl atsakau, kad tiek tada, tiek ir dabar patriotizmo yra pakankamai, o to įrodymas yra atstatytas šaukimas į privalomą tarnybą. Juk kiek savanorių ateina tarnauti, kiek lieka profesinėje kario tarnyboje atlikę privalomą tarnybos laiką – ar tai nėra įrodymas kad turime motyvuotą ir patriotišką jaunąją kartą? Manau, kad einame teisingu jaunimo auklėjimo keliu.

Karinėse doktrinose minima, kad karys turi būti ne tik fiziškai pasirengęs, bet ir psichologiškai stiprus, atsparus. Jūsų nuomone, kaip įmanoma pasiekti šios simbiozės?

1991 metų pavasarį kartu su 14 Mokomojo junginio bendražygių buvau atrinktas į pirmąjį Lietuvos kariuomenės specialios paskirties oro desanto būrį. Tai buvo padalinys sukurtas kaip atsvara tuometiniam siautėjančiam Sovietų specialios paskirties padaliniams ir reagavimui į jų vykdomas teroristines operacijas Lietuvos teritorijoje. Ten išmokau, kad fiziškai galima sustiprėti per intensyvias treniruotes, kad kariui galima suformuoti pačius geriausius kovinius įgūdžius per daugybinius tų pačių pratimų pakartojimus. Taip po truputį ugdomos ir kario psichologinės savybės.

Pirmoje eilėje – supratingumas ir sąmoningumas apie komandinį darbą. Šis aspektas yra pagrindas daugumoje karinio rengimo sferų. Vienas specialistas gali daug, tačiau net vieno snaiperio ar žvalgo operacijai atlikti reikalinga daugybės žmonių indėlis: logistinis operacijos/užduoties aprūpinimas, žvalgybinė informacija apie taikinį/operacijos rajoną, parama oru/artilerija, o kur dar atsarginiai planai ir t.t. Kai pas karį ateina supratimas, kad kiekvienas žmogus sistemoje turi savo atsakomybės nišą ir ne nuo vieno žmogaus, tačiau tik visų bendrų pastangų dėka priklauso visos operacijos sėkmė. Kario fizinio parengimo išugdymas yra tik instruktoriui arba vadui skirto laiko bei kario vidinio nusiteikimo ir paties kario užsispyrimo klausimas. Psichologinės savybės ugdomos ilgiau ir specializuočiau, tačiau paraleliai fizinėms, jos viena kitą papildo ir užtvirtina. Tam, kad suprastum, ar jos yra pilnai įgytos, gali atskleisti tik realios krizinės situacijos. Kuo dažniau karys dalyvaus kariniuose mokymuose, pratybose, tarptautinėse operacijose, kuo dažniau su juo dirbs jo vadai, tuo daugiau pas jį susikaups tikėjimo bei pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Lietuvos kariuomenėje atkurtos treniruotės ir kovinės savigynos treniruotės bei varžybos kariams suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir individualiais koviniais įgūdžiais.

Labai svarbus aspektas, kad karys žinotų, kad jei jis bus sužeistas, jam bus suteikta maksimaliai greita ir profesionali medicininė parama, jei jis bus paimtas į nelaisvę, bus daroma viskas, kad jis būtų išlaisvintas ir net jei jis žūtų, jam ir jo šeimai bus parodyta pati didžiausia pagarba, jam brangūs žmonės niekada nebus palikti likimo valiai. Tai matydamas, suvokdamas ir stebėdamas tokius pavyzdžius aplink save, jame susiformuoja tikėjimas ir pasitikėjimas, kad valstybė, jo vadai, jo bendražygiai padarys dėl jo viską – reiškia ir jis dėl jų darys tą patį, net ir savo gyvybės sąskaita. Tam, kad pasiekti tokį kario supratingumo lygį neužtenka pažiūrėti motyvacinių filmų, jis tai privalo matyti pavyzdžius visos savo tarnybos metu, kaip elgiamasi su jo tarnyboje žuvusiais, mirusiais bendražygiais, sužeistaisiais. Karys, dalyvaudamas pratybose, turi pajusti, kad kariniai ginklai, technika, sąjungininkai, o ir jo bendražygiai šalia jo yra garantas, kad jis niekada nebus paliktas vienas, kad tik kartu jie yra tikras geležinis kumštis, tikra jėga kurios sėkmė didele dalimi priklauso nuo jo paties pasiryžimo kovoti.

Kario psichologinis parengimas turi būti orientuotas į pasitikėjimą savimi, savo vadais ir kovos draugais, kad jis suprastų, jog jo silpnumas ir baimė gali įtakoti viso padalinio nesėkmei. Tokiu būdu išugdoma labai svarbi kario savybė – atsakomybė už kitus. Kariui turi būti įdiegta supratimas, kad vidinės baimės ir abejonės yra tik laikinas efektas, kuris dažniausiai praeina tik prasidėjus mūšiui. Motyvavimas, vado vaidmuo kaip pavyzdžio visada karius nuteikia geriausiai ir padeda įveikti jo vidines baimes bei abejones. Kario karo meto psichologinis mąstymas, arba tiksliau nusiteikimas, yra formuojamas ne tik per pratybas ir karinius mokymus, bet tai yra nenutrūkstamas kario ugdymo procesas per motyvacinius pokalbius, per jo vertybes, per istoriją ir net per jo religiją. Jei karys turi ką ginti ir saugoti, jis turi dėl ko kariauti, jei ne, tai jis tiesiog samdinys, kuris kariaus ten, kur geriau sumokės. Jaunam žmogui visada reikia pradžioje padėti suvokti esmines vertybes ir kad tikroji Tėvynės sąvoka turi slėptis ne abstrakčiose sąvokose, tačiau jo artimiausioje ir jam suprantamiausioje aplinkoje – meilėje ir draugystėje savo artimiausių žmonių rate, kadangi gindamas Tėvynę jis turi suprasti, kad gina konkrečius jam svarbius asmenis: savo mamą, tėtį, sesę, brolius, žmoną, vaikus, bendražygius, visus kurie jam yra brangūs ir žinos, kad jie taip pat gins ir gerbs už tai ką jis dėl jų daro…

Kokiais Jūsų manymu svarbiausiais asmenybės bruožais (savybėmis) turėtų pasižymėti tikras lyderis? Kaip savo asmenybę ugdėte Jūs pats?

Manau, kad svarbiausia lyderio savybė – gebėjimas savo pavyzdžiu, charizma ar tiesiog vidiniu nusiteikimu įkvėpti savo karius padaryti tai, ko net jis pats nesugebėtų. Tikram lyderiui niekada nereikia būti ar apsimetinėti pačiu protingiausiu, drąsiausiu, teisiausiu. Lyderio geriausios savybės atsispindi jį supančiuose žmonėse. Kita svarbi savybė yra gebėti pripažinti savo klaidas. Baisiausia kai vadovas ieško kaltų ir net nesvarbu kieno tai kaltė. Už padalinio nesėkmę jis turi sugebėti prisiimti atsakomybę sau. Turi parodyti, kad nesėkmė ar klaida yra išmokta pamoka, būtina parodyti, kad klaidos yra žmogiškas reiškinys ir jas galima ištaisyti. Svarbi savybė – atvirumas su savo žmonėmis. Jei kariai žino, kad yra be galo sunkus uždavinys, o vadas bando pats jį išspręsti – jis bus paliktas vienas ją spręsti. Tačiau jei jis pasidalys juo su savo pavaldiniais visada atsiras gerų, originalių pasiūlymų kaip tai išspręsti. Tai formuoja komandinį darbą, pasitikėjimą ir atvirumą bei pasitikėjimą lyderiu. Pats baisiausias dalykas vadovui, kai jis nevaldo informacijos, kai ji yra užmaskuojama arba pataikaujant jam problema „nuspalvinama“ pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ilgainiui tai sukuria ilgalaikę problemą su garantuotai nesėkmingai liūdna pabaiga.

Turėjau gyvenime atvejį, kai įsikarščiavęs savo kabinete apšaukiau seržantą, apkaltinau jį neišmanymu, nekompetencija, tačiau po kurio laiko sužinojau, kad jis buvo teisus. Galvojau kaip savo klaidą ištaisyti. Penktadieniais vykdavo viso bataliono karių bendras rezultatų aptarimas. Liepiau seržantui atsistoti salėje, visiems papasakojau mano kabinete vykusią situaciją ir tai, kad ant jo šaukiau, bei prie visų pripažinau, kad aš buvau visiškai neteisus, o karys buvo teisus ir prie visų jo atsiprašiau. Karys susijaudino iki ašarų, o aš įsitikinau, kad nuo to mano autoritetas visiškai nenukentėjo.

Kitas atvejis kai reikia būti atviram ir parodyti žmonėms jų darbo rezultatus, kad jie daro vertingą ir visai sistemai naudingą darbą. Vyko bataliono transformacija iš pėstininkų bataliono į logistikos. Daugelis buvo nusivylę, kadangi būti „kietais pėstininkais“ visiems garbė, o logistu būti nelabai norisi. Liepiau logistikos ir operacijų karininkams kiekvieną penktadienį pateikti bataliono atliktus rezultatus. Juos palyginti su geografiniais atstumais ir panašiai (pvz. autotransporto kuopa per savaitę nuvažiavo virš N km, o tai yra N kartų aplink Lietuvą. Buvo pervežta N tonų krovinių, o tai yra tiek ir tiek šaudmenų normų brigadai kariauti visą mėnesį, buvo suremontuota tiek ir tiek karinės technikos, išvalyta tiek ir tiek vandens ir pan.). Kariams buvo įdiegta pasididžiavimas savo tarnyba, veiklos rezultatais, padalinyje pasikeitė nuotaikos. Visi suprato, kad be logistikos pėstininkai tik nuogi vaikštantys žmogeliai po pratybų lauką…

Aš savo savybių neugdžiau, vadovas yra bevertis be jį supančių žmonių – jas man ugdė žmonės. Tai mano kariai man įdiegė pasitikėjimą savimi, tai jie man sudarė galimybes tobulėti, nes tik per juos pamačiau savo klaidas, supratau, kaip man toli iki lyderio, kuris gebėtų nuspėti ateities veiksmus ir surasti pačius geriausius sprendimus. Po kiekvieno dalinio, kuriame tarnavau ar jam vadovavau, visada padarydavau savo asmenines išvadas. Metus vadovavus Artilerijos batalionui supratau, kad vienas niekada ir nieko nepadarysi. Po tarnybos Marijampolės Vytenio batalione atėjo supratimas, kad visa vertybė slypi tik jo žmonėse.

Technika keičiasi kas metai, procedūros išmokstamos ir pamirštamos, tačiau pagarba kariui, pagalba net tada kai jis to nežino ir supratimas, kad visoje sistemoje svarbiausia yra žmogus – jau didžiulis žingsnis į tapimą lyderiu. Išmokau suprasti, kad kariui ateiti ir paprašyti vado paramos ir pagalbos dažnai reikia pereiti didžiules vidines abejones ir net kančias. Todėl stengiausi eiti pirmas iki jų, bandžiau kuo dažniau apsilankyti pratybose, pakalbinti juos ir nebūtinai „kalbėti miniai“, tačiau sugebėti praeinant nors ranką paspausti, per petį paplekšnoti, prisėsti šalia ir šiaip tiesiog pasikalbėti kaip jam sekasi.

Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos kariuomenė tapo gerokai modernesne, geriau ginkluota, tačiau vis vien už bet kokios įrangos ar ginklo stovi žmogus – karys. Jūsų manymu, kokie būtų svarbiausi LK ateities prioritetai?

Lietuvos kariuomenės prioritetus nustato Lietuvos kariuomenės vadas. Jie labai tiksliai ir aiškiai suformuluoti. Aš savo gyvenime visada vadovavausi principu, kad nereikia kvestionuoti vadovų sprendimų. Jei kiekvienas pradėsime dėliotis savo prioritetas, nesivadovaudami nustatytais, tai bus chaosas. Aš niekada nebijojau išsakyti savo nuomonės, tačiau stengiausi be reikalo ir akių nedraskyti. Galiu tik perteikti savo, 1992 metų birželio 6 dienos susidarytą vaizdą, stebint „Geležinio vilko“ vardo suteikimo šventę katedros aikštėje Vilniuje. Tuo metu galvojau, kad jei 1991 metais mes sugebėjome atstovėti parlamente be ginklų, o per metus laiko sugebėjome nuo visiško nulio parengti jau antrą šauktinių kartą, ne tik jau ginkluotą tikriausiais ginklais, tačiau motyvuotus karius, pasirengusius ginklu ginti tėvynę taip, kaip mes ją planavome be ginklų prieš metus laiko. Prioritetai buvo tada, tokie jie liks ir per amžius tai – Lietuvos kariuomenės karys – parengtas bei motyvuotas Lietuvos gynėjas, kuris visada buvo, yra ir bus pasirengęs kovoti už savo šalį, už savo Tėvynę. Jei priešas tai žinos, tai daug kartų pagalvos, prieš nuspręsdamas sukelti grėsmę mūsų valstybės Nepriklausomybei.

Jūsų patarimai iš savo patirties jaunesniesiems karių vadams? Kaip tampama tikru vadu?

Kas yra tikras vadas? Aš manau, kad tai žmogus kuris geba prisiimti viso padalinio nesėkmes asmeniškai, o visus gerus darbus padalinti tiems, kas daugiausia prisidėjo prie rezultato. Taip kaip ir šeimoje: tėvas prisiima namų problemas, o kai kas nors įvyksta gero tai sėdi ir mėgaujasi savo vaikų triumfu, nes tai yra tikras apdovanojimas. Kai matote vyresnį karininką, kuris turi daug apdovanojimų, tai žinokite, kad jie nerodo, koks jis didis, tai rodo kiek daug jo žmonės yra padarę, kad jis tokiu tapo, kiek daug jie yra įdėję į dalinio rezultatus, kad jie buvo taip apdovanoti.

Taisyklių nėra, tačiau yra paprastos gyvenimiškos tiesos: pirmiausia – niekada nekalbėk neišklausęs kito nuomonės, niekada nebausk žmogaus už pirmą nusižengimą, kadangi klysti žmogiška, antras nusižengimas reikalauja drausminės atsakomybės, o trečia jau rodo blogus įpročius, kuriuos privaloma naikinti. Neapsimesk tuo, kuo iš tikro nesi – žmonės labai greitai permato veidmainį ir po to bus labai sunku atstatyti autoritetą padalinyje. Niekada nepeik prieš tave buvusių vadų, jei jau atėjai į šį padalinį, tai faktas, kad kažkas prieš tave suformavo šią komandą, kažkas iki tavęs rūpinosi tuo padaliniu ir niekada nebūk tikras, kad būsi geresnis už jį, tačiau kopijuoti irgi nereikia. Žmonės sprendžia pagal tavo darbus, o ne pagal žodžius ar net nuomonę.

Aš gyvenime ir tarnyboje naudoju vadinamąjį baltos pirštinės dėsnį. Tai, kai pirštu rodai į ką nors ir jį kaltini kažkuo, tai visada privalai atminti, kad trys pirštai visada žiūri į tave ir jie tavęs klausia: o tu jam pasakei aiškiai bei tiksliai ko iš jo nori? Ar tu jam sudarei sąlygas bei skyrei reikalingą aprūpinimą tai užduočiai atlikti? Ar tu jį treniravai ir apmokei tai padaryti, kad dabar kaltini? Jei sugebi į šiuos klausimus atsakyti, tai gerai, o jei ne, tai prieš ką nors išsikviesdamas į kabinetą apkaltinimui ar bausmei, prieš tai atsistok prieš veidrodį ir užduok sau šiuos klausimus.

Ačiū už pokalbį.

Biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188732677. Šv. Ignoto g. 8, LT-01144 Vilnius, tel. (8 5) 278 5001, faks. (8 5) 212 6170, el. p. LK.kanceliarija@mil.lt. PVM mokėtojo kodas LT 887326716. © Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija

Skelbimas
Spauskite norėdami komentuoti

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kario diena

J. eil. Tautvydas Savukaitis: tarnyba kariuomenėje – aukštų moralinių vertybių ženklas

Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Paskelbta

-

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kol vieni viešojoje erdvėje piktinasi, kad šaukimas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) pavogs gražiausius jų jaunystės mėnesius, visiškai sugriaus ar, geriausiu atveju, 9 mėnesiais sutrumpins jų karjerą, kiti, nors jau seniai „išaugę“ iš šaukiamo karo prievolininko amžiaus, renkasi karo tarnybą savo noru. Vienas jų – 34-erių metų j. eil. Tautvydas Savukaitis.

Šiuo metu Juozo Vitkaus inžinerijos batalione (Inžinerijos batalionas) tarnaujantis Tautvydas dešimtmetį dirbo kino ir televizijos srityje bei dalyvavo kuriant HBO komandos serialą „Černobylis“, olandų kino režisieriaus filmą „Užmirštas mūšis“ („The Forgotte Battle“) ir daugelį kitų kino produktų.

„Tai man – kaip olimpinis medalis – vienas sunkiausių ir ilgiausių projektų, kuriuo labiausiai didžiuojuosi“, – apie darbą ne vieną prestižinį „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą pelniusiame seriale „Černobylis“ sako Tautvydas.

Su j. eil. T. Savukaičiu, jaunųjų tarnybos kolegų draugiškai pravardžiuojamu „Tėvu“, kalbamės apie tai, kas jį paskatino filmavimo aikštelę pakeisti į kareivinies, mylimą žmoną į ištikimąjį G-36, aktorių ir režisierių draugiją į būrį „vaikų“ bei kaip jam sekasi priprasti prie kariško gyvenimo ir pandemijos suvaržymų.

Tautvydai, kas būnant brandaus amžiaus paskatino pasirinkti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir kodėl būtent ši tarnyba, o ne alternatyvūs tarnybos būdai?

Visada buvau patriotiškas ir visada norėjau tarnauti, bet aplinkybės vis susidėliodavo nepalankiai. Kai baigiau mokyklą ir įstojau į universitetą, kaip tik panaikino šauktinius. Vienu metu jau buvau susiruošęs keliauti į Bazinius karinius mokymus, bet darbai sutrukdė. O 2020-ieji ir Lietuvą pasiekusi pandemija viską sudėliojo į vietas. Pavasariui atėjus sustojo arba buvo atšaukta didžioji filmavimų dalis, o sėdėti ant sofos aš nenorėjau. Be to, atšventęs 34-ąjį gimtadienį, suvokiau, kad tai gali būti mano paskutinis šansas – arba dabar, arba niekada.

O kodėl būtent 9 mėnesiai?

Prisipažinsiu, kad į Lietuvos kariuomenę atėjau su mintimi baigti ir Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, nes tarnyba savaitgaliais – ne tas pats, kas 9 mėnesius trunkanti tarnyba.

Kaip į sprendimą atlikti 9 mėnesių tarnybą reagavo artimieji?

Buvo dvi reakcijos: sveikinimai arba kreivi žvilgsniai. Bet tendencija visada buvo ta pati: jauni žmonės sveikindavo, vyresni žiūrėdavo atsargiai ir iš jų sulaukdavau ir įvairių mitų apie tarnybą. Visi jie buvo girdėję apie seną sovietinę armuchą ir jos paniatkes, apie smurtą ir žeminimą, apie visokius kankinimus ir nerašytas taisykles.

Ir galiu drąsiai teigti, kad ginčysiuosi su kiekvienu, kuris dergs mano tarnybą. Iki šiol dar niekas manęs nežemino, niekas man netrenkė, net pirštu nepalietė. Tikėjausi daug blogiau ir buvau tam pasiruošęs, bet pats nustebau, kaip pagarbiai mūsų vadai su mumis elgiasi. Prieš ir po kiekvieno sporto ar pratybų visada klausia, ar visi sveiki, ar visi gali, ar nereikia medikų pagalbos. Būrio, kuopos ir bataliono vadai kviečia pasikalbėti, teiraujasi, kaip sekasi, ką norėtume pakeisti. Mums visada prieinami psichologai, turim asmeninius vadų telefonų numerius.

Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad 9 tarnybos mėnesiai sugriaus šaukiamojo amžiaus jaunuolių planus, gyvenimą, karjerą. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ar pačiam teko kažką paaukoti dėl tarnybos?

Sunku suprasti, kiek daug turi būti žmogus pasiekęs būdamas 19-20 metų, kad metai tarnybos jam sugriautų gyvenimą. Visada buvau ir esu už vadinamuosius „gape year“, kai po mokslų padarai pertrauką, kad suprastum, ko nori iš gyvenimo. Kariuomenė yra puiki vieta susivokti, įgyti įgūdžių, kurie vėliau tikrai pravers.

Net būdamas pakankamai brandaus amžiaus, aš čia sužinau naujų dalykų. Net ir apie save. Iki tarnybos užtrukdavau pusę valandos, kol išsiversdavau iš lovos – dabar suprantu, kad iššokti iš lovos ir pasiruošti mankštai lauke man užtenka 5 minučių. Jau dabar žinau, kad šį įprotį išlaikysiu.

Ir nereikia bijoti, kad sugrius karjera. Savanoriška tarnyba kariuomenėje darbdavių akyse yra gero tono bei aukštų moralinių vertybių ženklas. Ir tai sugalvojau ne aš. Taip pačiam teko išgirsti iš ne vieno žymaus visuomenininko, verslininkų.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Ar užsirašęs į tarnybą ruošėtės jai iš anksto – sportavote, grūdinotės – ir ar to reikia?

Kai sužinojau, kad eisiu tarnauti, pradėjau ruoštis. Prisimenu pirmąsias dienas – padusau nubėgęs du ratus stadione. Bet po truputį įsivažiavau. Vieną dieną kartu su žmona eidavome bėgioti, kitą su 10 kg kuprine žygiuodavome: 5 kilometrai bėgimas, 10 km žygis.

Kai atėjo laikas laikyti fizinio parengimo testą ir pats nustebau – atbėgau penktas iš savo būrio ir normatyvą išlaikiau 96 taškams iš šimto.

Bet ruoštis reikia. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl būrio draugų. Tu nenori būti paskutinis, tu nenori būti silpniausias. Aišku, kariuomenė padės, bet pasiruošus bus lengviau. Atsimenu, pirmomis dienomis kai kurie mano tarnybos kolegos padusdavo apšilimo metu, o praėjus porai mėnesių, jau bėga nesustodami.

Ar į Inžinerijos batalioną pakliuvote atsitiktinai ar pats pasirinkote tarnybą šiame batalione?

Domėjausi: kas, kur, kada, kokios sąlygos? Iš pradžių galvojau apie pėstininkus: Algirdo, Vytenio ar Dragūnų batalionus. Bet pabijojau. Visgi man – 34-eri, galvojau, kad fiziškai nepajėgsiu (dabar žinau, kad nerimavau be reikalo – tarnauti atėjau, geriau fiziškai pasiruošęs nei kai kurie jaunesni mano kolegos). Be to, niekada neturėjau tikslo lakstyti po miškus ir šaudyti į kairę ir dešinę.

Vienas pažįstamas kariškis man užsiminė apie Inžinerijos batalioną ir pasakė, kad čia reikia smegenų, reikės galvoti. Tad kai prievolės centre paklausė, kur noriu tarnauti, jau žinojau. Nuo tos akimirkos savo sprendimo nepakeičiau. Ir dabar, po daugiau nei 3 mėnesių tarnybos, nesigailiu savo sprendimo.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte tarnybos metu?

Visko tikėjausi – purvo, šalčio, keiksmų, pritrintų kojų, bet nėra didesnio iššūkio nei namų ilgesys. Galiu gyventi be picų, alaus ar žaidimų. Bet namų ilgesys nepalieka nė sekundei.

Ar nesunku paklusti ir būti mokomam gerokai jaunesnių vadų?

Prieš pradedant tarnybą visi man kartojo, kad bus sunku, nes jau esu subrendęs, kad esu susiformavęs ir turiu savo nuomonę. Ir iš dalies jie buvo teisūs. Tačiau… Kažkada dirbau kartu su režisiere Lina Lužyte. Buvau jos asistentas. Ir nors buvau vyresnis, visada kreipdavausi „jūs“. Atsimenu, kai ji paprašė kreiptis „tu“, mano atsakymas buvo paprastas: aš gerbiu pareigybę, o ne žmogaus amžių. Tad jaunesni vadai niekad neužkliuvo. Įsakymas yra įsakymas – nesvarbu, ar jis režisieriaus, direktoriaus ar vado.

O diena iš dienos bendraujant su tarnybos kolegomis nekyla problemų, nesusikalbėjimų – juk požiūris į daugelį dalykų, kai tau devyniolika ir šiek tiek per trisdešimt, skiriasi?

Stebėtinai gerai įsiliejau į būrį. Net pačiam kartais keista. Nors tikrai būna akimirkų, kai pasijaučiu lyg būčiau iš kito šimtmečio. Kažkas paleidžia dainą, visi dainuoja kartu ir visi moka jos žodžius, o aš pirmą kartą girdžiu – suprantu, kad žilų plaukų turiu ne be reikalo. Kita vertus, nebandau apsimesti 19-mečiu. Žinau kiek man metų, turiu daugiau patirties, ja naudojuosi ir dalinuosi.

Trumpai papasakokite savo pravardės „Tėvas“ atsiradimą. Ko gero, ji ne vien dėl amžiaus prilipo?

Net neprisimenu, kas ją sugalvojo. Kilo natūraliai. Jau nuo pirmų dienų mane kviesdavo paaiškinti, kaip naudotis skalbimo mašina. O kai pirmą kartą pasiėmiau lygintuvą ir pradėjau lyginti uniformą, žiūrėjo kaip į ateivį.

Visa mano darbinė karjera vienaip ar kitaip buvo susijusi su vadovavimu, rūpinimusi žmonėmis. Kino aikštelėje vienam tekdavo šimtu žmonių rūpintis. Tai ką čia tie dvidešimt šeši..

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kaip sekasi prisitaikyti prie dėl COVID-19 įvestų apribojimų?

Šis klausimas mane kankina nuo pirmųjų dienų. Nesigailiu, kad atėjau tarnauti, tik gailiuosi, kad tai darau per pandemiją. Dėl jos netenkame labai daug. Negalime laisvai sportuoti, nevykstame į baseiną, daugelis pratybų vyksta bataliono teritorijoje, o ne poligonuose. Mūsų vadai plėšosi per pusę, kad rengimas nesustotų ir nenukentėtų, bet koronavirusas vis tiek kiša koją.

Mums visiems labai trūksta savaitgalių namuose, susitikimų su artimaisiais. Tai daug ką pakeistų. Laukiame vakcinos kaip išganymo. Su ja siejame viltis, kad gal pagaliau viskas sustos į savo vėžes.

Tai vis tik – sunku ar lengva kariuomenėje?

Aš net nebandysiu meluoti, kad kariuomenėje lengva. Kai eini su kuprine, kuri sveria pusę tavęs, nejauti pečių, o prakaitas žliaugia per nugarą, kai drimbi veidu tiesiai į šaltą sniegą ir jau nebeturi jėgų atsistoti, prisimeni visus keiksmažodžius, kuriuos moki, ir pagalvoji: ką aš čia darau, kodėl aš čia esu? Bet tada sukaupi paskutines jėgas, atsistoji ir eini toliau, nesuprasdamas kaip tai pavyko.

Gyvenime bus sunkiau, patikėkit. Apkalbos darbe, išdavystės, sudaužytos širdys, artimųjų netektys. Tad tarnyba bus tik lengvas prisiminimas. Tarnyba užgrūdina, ji „pariebina“ odą, ji paruošia naujam gyvenimo etapui. Šito tikrai prireiks.

Inžinerijos bataliono informacija.

Skaityti

Kario diena

Jaunųjų karių treniruotė: šuolis į eketę – su pasitikėjimu ir lengvu jauduliu

Rodydami pavyzdį į stingdantį ledinį vandenį šoko ir profesinės karo tarnybos kariai – pratybų instruktoriai, būrių vadai bei seržantai.

Paskelbta

-

Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotraukos

Sausio 26–28 d. Lietuvos kariuomenės Generolo Silvestro Žukausko Pabradės poligone Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono (Gedimino štabo bataliono) nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) kariams vyko vertinamosios lauko taktikos skyrių pratybos, kurias vainikavo šuolio į eketę išbandymas. Išsigelbėjimo patekus į ekstremalią situaciją mokymas surengtas Juodasų ežere.

Pratybų metu jaunieji Gediminėnai buvo mokomi įveikti šalčio ir vandens baimę. Įkritę į eketę, kariai treniravosi suvaldyti savo kvėpavimą, neprarasti savikontrolės ir tik po to sąmoningai, savarankiškai arba su bendražygių pagalba fiziškai bandyti išlipti iš eketės. Tam, kad būtų sudarytos kuo realesnės sąlygos, jaunasis karys į eketę šoko su uniforma, imitaciniu ginklu ir kuprine ant pečių. Profesionalūs instruktoriai kariams padėjo nusiraminti, priminė žinias apie kvėpavimą, uždavė kontrolinius klausimus bei stebėjo karius, išlipančius iš eketės.

Prieš stingdančio vandens išbandymą, jaunųjų karių veiduose buvo matomas lengvas jaudulys, tačiau visi stengėsi atrodyti santūrūs ir pasitikintys savimi.

„Buvo tikrai šalta, bet to ir tikėjomės. Būtina žinoti, ką daryti tokioje situacijoje. Svarbiausia – nepasiduoti panikai ir atlikti viską taip, kaip buvome mokomi savo instruktorių,“ – neužilgo nauja patirtimi ir įspūdžiai dalinosi jaunieji Gedimino štabo bataliono kariai.

Rodydami pavyzdį į stingdantį ledinį vandenį šoko ir profesinės karo tarnybos kariai – pratybų instruktoriai, būrių vadai bei seržantai.

Šių pratybų tikslas – parengti karį efektyviai veikti, patekus į ekstremalią situaciją. Įlūžus ledui, patekęs į ledinį vandenį, karys patiria termošoką, organizme išsiskiria didelis adrenalino kiekis. Tuomet „įsijungia“ savisaugos instinktas ir žmogus ima stengtis nesąmoningai visomis išgalėmis išgyventi. Taip yra išnaudojamos visos jėgos, o tai gali tapti žmogaus mirties priežastimi. Ledas dažnai gali būti plonas bei slidus, tad žmogus, siekdamas išsigelbėti, gali labai greitai be tikslo išnaudoti visas jėgas.

Panėrimo tikslas – išmokti suvaldyti emocijas ir baimę, „išjungti“ savisaugos instinktą, kuris ima dominuoti įlūžus ledui, ir pasitelkti sveiką protą. Realiomis sąlygomis organizmas gali ištverti lediniame vandenyje apie pusvalandį. Po tokių išbandymų kiekvienas karys žino, kaip jam pačiam išsigelbėti bei kaip suteikti profesionalią pagalbą kitam.

Šios vertinamosios pratybos yra skyriaus kolektyvinio rengimo užbaigimas, po kurio Jauniesiems Gedimino štabo bataliono kariams prasidės būrio kolektyvinio rengimo ciklas.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono pagrindinis uždavinys – užtikrinti Lietuvos kariuomenės vadovavimo ir valdymo funkcionavimą. Bataliono kariai taip pat reprezentuoja Lietuvos valstybę ir kariuomenę oficialiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvos kariuomenės informacija

Skaityti

Kultūra kareiviškai

Į Šiaulių gatves išriedėjo „Kario savanorio autobusas“

Šiauliuose, kur įsikūrusi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, į gatves išriedėjo miesto autobusas, dekoruotas karių savanorių nuotraukomis, ginkluote ir atributika.

Paskelbta

-

Autorius

V. Lebedžio nuotraukos

Sausio 17 d. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) mini 30-ies metų įkūrimo sukaktį. Prieš trisdešimt metų sausio 17 dieną Aukščiausioji Tarnyba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuris įteisino savanorių veiklą ir į valstybės gynimą oficialiai įtraukė visuomenę, kuri teisėtai galėjo ginti savo beatsikuriančią valstybę.

Ta proga Šiauliuose, kur įsikūrusi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, į gatves išriedėjo miesto autobusas, dekoruotas karių savanorių nuotraukomis, ginkluote ir atributika.

1991 metų sausį, kai Sovietų Sąjunga karine jėga bandė nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, šimtai parlamento gynėjų, prisiekė Lietuvos Respublikai ir rengėsi Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybai. Kiti savanoriai stojo saugoti ir ginti spaudos, radijo ir televizijos pastatų, svarbių strateginių objektų. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, kuriuo remiantis buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.

KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė, kaip ir visos Savanorių pajėgos, šiemet mini 30-ąsias įkūrimo metines. Visi šie metai ir bus skirti paminėti kariams savanoriams svarbią sukaktį. Ta proga šiauliečius ir miesto svečius džiugins iniciatyva „Kario savanorio autobusas“.

Sausio 17 dieną, pradedant švęsti Savanorių pajėgų įkūrimo 30-metį,  KASP Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Mindaugas Statkus atidengė ir į Šiaulių miesto gatves išleido „Kario savanorio autobusą“.

UAB „Busturas“ miesto autobusas, dekoruotas šiuolaikinių karių savanorių nuotraukomis ir atributika, reprezentuojantis Savanorių pajėgas ir Prisikėlimo rinktinę, Šiaulių miesto gatvėmis važinės visus metus, skirtingais miesto maršrutais.

Sveikinimą svarbios sukakties proga Krašto apsaugos savanoriams perdavė bei „Kario savanorio autobuso“ iniciatyva pasidžiaugė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

„Prieš 30 metų kariai savanoriai savo tvirtu apsisprendimu ir pasiaukojimu tapo gyvybiškai reikalingu mūsų beatsikuriančios valstybės nepriklausomybės ramsčiu, kurio negalėjo pajudinti jokio priešo jėga. Šie vyrai ir moterys, pasiryžę paaukoti savo sveikatą ar net gyvybę dėl Lietuvos saugumo bei laisvės, yra tikras Tėvynės meilės ir patriotizmo pavyzdys. Sveikinu Krašto apsaugos savanorių pajėgas įkūrimo 30-mečio proga bei ypatingai džiaugiuosi, jog žinia apie mūsų miestą bei valstybę ginančius žmones Šiauliuose pasklis dar plačiau, kaip padėkos ir pagarbos jiems ženklas,“ – kalbėjo Šiaulių meras.

„Kario savanorio autobusas“ – tai jau antroji iniciatyva, kai kovų už laisvę istorinė atmintis yra įamžinama ant miesto autobusų. Prieš dvejus metus 8 miesto autobusai buvo papuošti pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų portretais ir jų mintimis apie laisvę, kovą ir tėvynę. Lietuvoje buvo tik du miestai, kurie taip originaliai prisidėjo prie pokario laisvės kovų atminimo sklaidos. Šiauliuose šio projekto įgyvendinimą rėmė vietos verslininkai.

Po 1990 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrityje, kaip ir visoje šalyje, pradėjo registruotis pirmieji savanoriai pasiryžę ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Jie nuo 1990 m. pavasario pradėjo saugoti savivaldybės pastatus, energetikos, ryšių objektus, stambesnes įmones, gamyklas, stebėti apskrityje dislokuotus rusų kariuomenės dalinius, padėjo policijai palaikyti viešąją tvarką. 1991 m. birželio 1 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu įkuriama SKAT Šiaulių rinktinė (dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė).

Iki 1991 metų pabaigos visos krašto apsaugos struktūros vienetai buvo formuojami savanoriškumo principu.

Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba 1998 metais buvo reorganizuota į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (toliau- KASP), o pastarosios tapo sudėtine Lietuvos kariuomenės dalimi.

2003 metais KASP integruotos į Sausumos pajėgų sudėtį. Lietuvai tapus NATO nare, pasikeitė ir KASP užduotys – nuo teritorinės gynybos pereita prie kolektyvinės gynybos, modernaus rezervo, organizuotos pagal funkcinę paskirtį ir galinčio vykdyti plataus spektro užduotis tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šiandien KASP sudaro šešios rinktinės, kuriose tarnauja daugiau nei 5200 karių savanorių ir daugiau nei 550 profesinės karo tarnybos karių, kurie rengiami gebėjimui kariauti mažesniais, autonomiškai veikiančiais vienetais (pėstininkų skyriais), sąveikaujančiais su kitais Lietuvos kariuomenės ir Sausumos pajėgų vienetais. Savanorių kuopos treniruojasi vykdyti valstybės gynybą pagal teritorinį principą, taip didindamos taktinį savo teritorijos pažinimą bei galimybes išnaudoti vietovės privalumus karinės agresijos atveju. Kario savanorio tarnyba yra ypatingai svarbi, kurioje tarnauja Lietuvos piliečiai nuo 18 iki 60 metų amžiaus, kasdieninėje veikloje dirbantys įvairius civilinius darbus bei yra  įvairių specialybių atstovai.

KASP Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė Šiaulių miesto miestiečius kviečia susipažinti su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis ir kario savanorio tarnyba. Susidomėję gali būti pakviesti savo jėgas išbandyti kitoje aplinkoje – Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tai galimybė išmokti prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų, įvertinti savo paties sugebėjimus, įgyti naujų žinių, įgūdžių, ištvermės, o svarbiausia – išmokti apginti savo Tėvynę Lietuvą, jos  Laisvę ir branginti mūsų Nepriklausomybę, kuri krauju iškovota mūsų protėvių ir laisvės gynėjų.

Šiaulių miesto savivaldybės informacija

Skaityti

Populiaru